Piliakalniai

Istoriniu aspektu vertingiausioje miesto dalyje stūkso Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete, dar vadinamas Vienuolyno, Joninių, Švento Jono kalnu. Nors ir neturime pakankamai archeologinių tyrinėjimų, tačiau Alytaus miesto atsiradimas yra siejamas su Alytaus piliakalnio atsiradimu dešiniajame Nemuno krante prie Alytupio ir Nemuno santakos.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. II puse – II tūkst. I puse. Senovės gyvenvietė datuojama VII–XII a. Manoma, jog Alytaus pilis buvo pastatyta 1365 m. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Alytaus pilis paminėta 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, Kryžiuočių kelių aprašyme. Kovų su kryžiuočiais metu atsirado gražus padavimas apie bajoro Raimonio dukros Mirgrausėles ir kunigaikščio Smūkninio sūnaus  Alytos meilę. Nepaisant nieko Mirgrausėle turėjusi tapti vaidilute. Kryžiuočiams užpuolus pilį kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėle kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojęs Alyta, bet ir pats žuvęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad ašaros upeliu liejosi į Nemuną. Upelis buvęs žynių pavadintas Alytupiu, o Gabijos kalnelis – Alytaus piliakalniu.

1998 05 19 Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu.

2002 metais Alytaus piliakalnis su senovės gyvenviete buvo pritaikytas lankymui: Piliakalnio šlaituose iškirsti krūmai bei atžalos, jo išryškinimui kraštovaizdyje atliktas landšaftinis brandžių medžių kirtimas, paliekant tik suaugusius sveikus medžius, daugiausia ąžuolus, įsėta žolinė danga. Išvalyta Alytupio vaga. Sutvirtinti piliakalnio šlaitai. Įrengti informacinis stendas, lieptelis per griovą, esančią tarp piliakalnio ir senovės gyvenvietės bei takų ir laiptų sistema organizuota siekiant maksimaliai eksponuoti objektą, suolai, šiukšlių dėžės, automobilių stovėjimo aikštelė (daugiau archeologijos konkurso medžiagoje).

2003 m. Alytaus miesto savivaldybė dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių departamento organizuotame Geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo geriausių darbų konkurse, pristatė Alytaus piliakalnio su senovės gyvenviete išsaugojimo, pritaikymo lankymui bei populiarinimo darbus. Savivaldybė laimėjo didįjį prizą už Alytaus piliakalnio su senovės gyvenviete tvarkymo darbus, jai įteikti padėkos raštai.

Radžiūnų piliakalnis su senovės gyvenviete, vadinamas Pilaite, yra  Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje, ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Piliakalnis datuojamas XIII a. Iš vakarų jį supa gili dauba su joje tekančiu mažu Kirmijos upeliu, iš pietų ir rytų teka Nemunas, iš šiaurės jungiasi su Nemuno kranto aukštuma. Į rytus nuo piliakalnio  yra daugiau nei 50 metrų pločio lyguma, atskirianti piliakalnį nuo Nemuno. Piliakalnis yra netaisyklingo trikampio formos: šiaurinis šlaitas 46 metrų ilgio ir 20 metrų aukščio, vakarinis 49 metrų ilgio ir 74 metrų aukščio, rytinis 44 metrų ilgio ir šiek tiek žemesnis už vakarinį. Piliakalnio aikštelės ilgis 47 metrai, plotis 40 metrų. Aikštelės šonai  apaugę medžiais, kurių buvę ir ant paties piliakalnio. Šiaurės pusėje esąs pusrutulio formos paaukštinimas – pylimas, kadaise turėjęs apsauginę reikšmę. Aplink piliakalnį, kelių ha plote būta senovinės gyvenvietės su giliu, mažai tyrinėtu kultūriniu sluoksniu. Rytų pašlaitėje palei Nemuną tęsiasi plati pakopa, kurios apgriuvusiame šlaite irgi rastas kultūrinis sluoksnis. Aptikta anglių, smulkių šukių.  Kaip ir daugelis Lietuvos piliakalnių, Radžiūnų piliakalnis  archeologų mažai tyrinėtas. Sprendžiant iš jo didelio aukščio spėjama, jog tai buvo vienas sunkiausiai prieinamų Panemunės piliakalnių.

Padavimai sako, jog piliakalnį supylė du broliai kunigaikščiai gynybos reikmėms.

2003 metais Radžiūnų piliakalnis su senovės gyvenviete buvo pritaikytas lankymui. Piliakalnio šlaituose savaime susiformavęs želdynas buvo per tankus, todėl šlaituose išnyko velėninė danga, vyko paviršinė erozija. Želdynas užgožė dalį vaizdingo apylinkių landšafto, be to, dirbtinai atskyrė piliakalnio sudėtines dalis. Piliakalnio šlaitų erozija vyko ir dėl nekontroliuojamo lankytojų srauto. Piliakalnį pritaikant lankymui, įrengta ąžuolinių laiptų ir terasinių takų sistema. Siekiant nepažeisti kultūrinio sluoksnio, takai įrengti, neįleidžiant konstrukcijos į gruntą, mediniai impregnuoti laiptai įrengti pakelti nuo žemės paviršiaus prieš tai į be velėnos likusį paviršių buvo įplūkta stambaus žvyro su akmenukais, kraštų juostos užklotos mediniais kuoliukais prikalta velėna. Taip po laiptais sustiprintas paviršius geriau atlaikys kritulių vandens plovimą. Piliakalnio papėdėje greta Nemuno įrengta lauko akmenų stacionari laužavietė, aplink ją pastatyti suoliukai. Per Kirmijos upelį pastatytas medinis lieptas. Atvykstančiųjų į Vidzgirio botaninį draustinį bei jame esantį Radžiūnų piliakalnį patogumui įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, anotacinis stendas, pastatytos nukreipiamosios rodyklės (daugiau archeologijos konkurso medžiagoje).

2004 m. Alytaus miesto savivaldybė dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių departamento organizuotame Geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse, pristatė Radžiūnų piliakalnio su senovės gyvenviete išsaugojimo, pritaikymo lankymui bei populiarinimo darbus, buvo apdovanota padėkos raštais.