Vyksta Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus remonto darbai

Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje vyksta paprastojo remonto darbai. Bus pagerinta pastato techninė būklė, užtikrintas jo ilgaamžiškumas ir sukurta patogesnė aplinka muziejaus lankytojams.

Muziejaus pastato raudonų plytų mūras yra įregistruota kultūros vertybė, todėl, laikantis galiojančių paveldosaugos reikalavimų, jis nebus keičiamas ar pažeidžiamas. Remonto metu bus išsaugotas autentiškas pastato vaizdas.

Šiuo metu atliekami pastato cokolio apšiltinimo darbai, atnaujinama cokolio bei garažo išorės apdaila. Taip pat bus suremontuotas garažas, pakeisti cokolinėje pastato dalyje ir garaže esantys langai.

Vienas svarbiausių darbų etapų – laikino šlaitinio stogo demontavimas ir naujos stogo konstrukcijos įrengimas. Bus suformuoti parapetai, apšiltintas stogas, įrengti nuolydžiai bei sutvarkyta lietaus vandens nuvedimo sistema.

Tvarkoma ir muziejaus aplinka. Bus atnaujinti sklypo takai, pritaikant juos žmonėms su regėjimo negalia, įrengta nuogrinda aplink pastatą, pagilintas lietaus vandens surinkimo šulinys bei įrengta vejos-korio danga privažiavimui prie garažo. Taip pat planuojama įrengti suolelį ant atraminės sienutės, sukuriant jaukesnę viešąją erdvę lankytojams.

Remonto darbus atlieka UAB „Nerda“. Bendra darbų vertė – 49 489 eurai. Planuojama, kad darbai bus baigti rugsėjo mėnesį.

Atnaujinus muziejų ir jo aplinką, bus ne tik išsaugota šio kultūros objekto vertė, bet ir sudarytos dar geresnės sąlygos alytiškiams bei miesto svečiams pažinti Anzelmo Matučio kūrybinį palikimą.

Šiandien siūlome susipažinti su Anzelmo Matučio namo istorija. Ją parengė muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė

APIE ANZELMO MATUČIO NAMĄ

 Anzelmo Matučio memorialinis muziejus (A. Matučio g. 8) jo gyvenamojo namo antrame aukšte buvo įsteigtas 1988 metais Alytaus LDT Vykdomojo komiteto nutarimu. Pirmoji ekspozicija – A. Matučio memorialinis kabinetas – lankytojams duris atvėrė 1991 metų rudenį. 

Netrukus Lietuvos kultūros paveldo departamentas pastatą įtraukė į Kultūros vertybių registrą, pripažįstant jį nacionalinio reikšmingumo objektu. Nustatytas namo vertingųjų savybių pobūdis: kultūrinis, istorinis ir memorialinis.

Suprantama, juk A. Matulevičiaus-Matučio (1923–1985) namas neatsiejamas nuo paties poeto ir jo šeimos gyvenimo Alytuje istorijos. Rašytojas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (H. K. Anderseno) garbės diplomo laureatas, 33 knygų autorius, vertėjas, pedagogas A. Matulevičius-Matutis šiame name gyveno dvidešimt ketverius metus.

Gyventi į Alytų iš Seirijų A. Matutis su žmona Marija ir sūnumi Šarūnu persikėlė 1950 metais. Iš pradžių šeima nuomojosi būstą rajone už senosios geležinkelio stoties. Pradėjus Alytuje statyti komunalinius namus, viename pirmųjų daugiabučių miesto valdžia paskyrė butą ir mokytojams Matulevičiams. Šeima apsigyveno S. Dariaus ir S. Girėno gatvės 5-ame name trijų kambarių bute. Bet, pasak poeto žmonos, šeima greitai nusivylė naujuoju butu, nes jis buvo triukšmingoje gatvėje, drėgnas ir šildomas krosnimis. 

Tada A. Matutis žmonos paskatintas nusprendė statydintis nuosavą namą. Poeto prašymu miesto valdžia jiems išskyrė žemės sklypą individuliai statybai ramioje Taikos gatvėje (dabar A. Matučio) šalia miesto centro. Rašytojas tam reikalui paskyrė pinigus, gautus už savo knygelę „Vaivorykštė ežerą semia“ bei su fotografu Vytautu Stanioniu išleistas dvi knygas „Dainava“ ir „Nemuno vingiuose“. Vėliau, statybai įsibėgėjus, lėšų pritrūko ir teko dar paskolą iš banko paimti. 

1959 metais pradėta namo statyba A. Matutis labai domėjosi ir pats azartiškai į ją įsitraukė. Anksti keldavosi ir dirbdavo visą dieną. Atliko betonavimo darbus, padarė išorinius laiptus prie abejų lauko durų. Namo viduje padirbo medinius laiptus į antrą aukštą, pagelbėjo meistrams dedant grindis ir prie kitų darbų. Ne visiems darbams užbaigti poetui užtekdavo entuziazmo, tuomet jis važiuodavo į girią pailsėti. Ne viską pagal projektą pavyko įgyvendinti. Liko neįrengta terasa virš garažo, neaptinkuotos, nenudažytos lauko sienos, namo pamatai.

Namo statyba buvo baigta 1961 metais, apie tai liudija skaičiai įbetonuoti pagrindiniuose laiptuose. Pagaliau šeimyna įsikraustė į nuosavą namą. Poeto žmona Marija yra pasakojusi: „Namas nebuvo visiškai įrengtas, bet suteikė daug džiaugsmo. Rodės, kad gyvename rojuje. Džiugino ir kambarių erdvė, ir didelis daržas ir pušynas kitoje gatvės pusėje, ir nuostabi ramybė.“ Visa šeima, tėvai ir trys sūnūs, įniko į žemės darbus. Šeimos galva sodino obelis ir slyvas. Ponia Marija su vaikais prisodino daržovių lysves, gėlių darželius.

Namų šeimininkas pasirinko kambarį antrame aukšte su langu į pušyno pusę ir tada jau atsidavė mėgstamiausiam darbui – kūrybai. Čia iki šiol išsaugotas poeto darbo kambarys, kuriame užgimė daugybė kūrinėlių vaikams apie kaimynystėje lakiojusius kėkštus, strazdus bei voveres. Kaip genelis pušyne A. Matutis tuos eilėraščius kaukšėdavo savo rašomąja mašinėle jaukiame kambarėlyje ankstyvais rytais, su saule atsikėlęs  kol kiti darbai savo eilės laukdavo…

Parengė muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė

Giedriaus Bernatavičiaus nuotrauka

Nuotraukos iš A. Matučio muziejaus rinkinio:
Prie naujo A. Matučio namo sūnus Šarūnas su draugu, apie 1962 m.
A. Matutis su žmona Marija ir sūnumis prie savo namo durų, 1970 m. 
Matulevičiai su anūke Vaida prie namų, 1979 m. Irenos Mikužienės nuotrauka.