Sonata Malanavičienė: „Per muziką ir jausmą pasibelsti į vaiko širdį“ 

„Muzika mano gyvenime buvo visada. Pamenu, dar vaikystėje svajojau tapti muzikos vadove ir namuose „grodavau“ ant virtuvės stalo. Tačiau suvokimas, kad noriu būti būtent muzikos pedagoge, atėjo su laiku. Supratau, kad didžiausią džiaugsmą man teikia ne tik pati muzika, bet ir galimybė ją išgyventi kartu su vaikais. Matyti, kaip nedrąsus vaikas po truputį atsiskleidžia, įgauna pasitikėjimo savimi, atranda savo balsą, save ir pamilsta muziką, – tai didžiausia dovana. 

Mokytojo profesija man niekada nebuvo tik darbas. Tai nuolatinis augimas, ieškojimai, kantrybės ir jautrumo pamokos. Kiekviena diena su vaikais primena, kad mokomės vieni iš kitų. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad pasirinkau teisingą kelią. Nėra didesnio jaudulio už akimirką, kai matai vaiko spindinčias akis, girdi nuoširdų „ačiū“ ar po daugelio metų sulauki buvusio mokinio apsilankymo ir išgirsti žodžius, kurie primena, jog tavo darbas paliko pėdsaką jo gyvenime. Man tai ir yra didžiausia šios profesijos prasmė“, – sako Alytaus muzikos mokykloje ir Alytaus Likiškėlių progimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriuje „Boružėlė“ dirbanti Sonata Malanavičienė. 

Šiemet jos ugdoma šio skyriaus mokinė Marija Ąžuolaitytė tapo „Dainų dainelės“ laureate.

Jūsų ugdoma Likiškėlių progimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Boružėlė“ mokinė Marija Ąžuolaitytė šiemet tapo „Dainų dainelės“ laureate. Koks jausmas būti laureatės mokytoja, mokyti talentingą vaiką? 

Kiekvieno vaiko sėkmė mokytojui yra labai jautrus ir prasmingas išgyvenimas. „Dainų dainelė“ – ypatingas konkursas, turintis gilias tradicijas, todėl tapti jo laureate yra didžiulis įvertinimas tiek vaikui, tiek mokytojui, kuris juo tiki, ugdo ir lydi šiame kelyje. Būti Marijos mokytoja man yra ne tik džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė. 
Žiūrovai scenoje mato jau galutinį rezultatą – gražų, išbaigtą pasirodymą. Tačiau už jo slypi daugybė repeticijų, valandų darbo, ieškojimų, emocijų, kantrybės, kartais abejonių ir ašarų. Tai gali suprasti tik tas, kuris pats eina šiuo keliu kartu su vaiku. Kai myli darbą ir vaikus, nebeskaičiuoji nei laiko, nei jėgų, nei atiduotos širdies. Didžiausia grąža yra meilė, kurią kasdien gaunu iš vaikų. 
Marija – smalsi, darbšti, jautri, giliai jaučianti muziką ir be galo nuoširdi mergaitė. Vos pradėjus kartu mokytis dainų, mokiausi ir aš. Būdavo akimirkų, kai dainuodama Marija susigraudindavo, o kartu su ja ašaros kaupėsi ir mano akyse. Paklausus, kodėl ji verkia, Marija paprastai atsakydavo: „Nes labai graudi daina.“ Tuomet suprasdavau, kad muzika jau pasiekė jos širdį. Tokie vaikai skatina ir pačius mokytojus nuolat augti.
„Dainų dainelės“ konkurse su savo ugdytiniais dalyvauju jau ne pirmą kartą. Kadangi šis respublikinis konkursas vyksta kas antrus metus, mums treji metai iš eilės buvo labai sėkmingi. 
2022-aisiais su Kamile Būtėnaite ir 2024-aisiais su Goda Anušauskaite džiaugėmės galimybe pasirodyti Lietuvos televizijos ekranuose, o šiemet Marija tapo konkurso laureate ir dalyvavo finaliniame laureatų koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 
Kiekvienas vaikas palieka savitą pėdsaką mano, kaip mokytojos, kelyje, tačiau Marijos pelnytas laureatės vardas – pirmasis toks aukščiausias įvertinimas šiame konkurse. Ji savo pasiekimais garsina Alytaus miesto vardą regioniniuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Marija yra konkursų „Dzūkų balsas“ I vietos laureatė ir nominacijos laureatė, „Dzūkų balsas“ II vietos laureatė, „Kalėdos su daina“ I vietos laureatė ir nominacijos už artistiškiausią pasirodymą laimėtoja, „Mažosios žvaigždutės“ II vietos laureatė, „Leliumoj“ III vietos laureatė savo amžiaus grupėje bei tarptautinio konkurso „Aphrodite Voice“ I vietos laureatė. 
Labai dėl to džiaugiuosi ir didžiuojuosi jos pasiekimais. Tačiau dar labiau džiaugiuosi tuo, kad už visų šių apdovanojimų pirmiausia matau jautrų, nuoširdų ir muziką visa širdimi mylintį vaiką. 
Dirbant su talentingu vaiku svarbu nepamiršti, kad vien talento neužtenka. Didžiausi pasiekimai gimsta iš nuoseklaus darbo, kantrybės ir nuoširdaus noro mokytis. Mūsų tikslas visada buvo ne tik gerai pasirodyti konkurse, bet ir augti emociškai bei žmogiškai. Tikiu, kad tikroji pergalė yra tada, kai vaikas pamilsta muziką ir išdrįsta būti savimi scenoje. Juk muzika – tai giesmė žmogaus sielai. 

Muzikos pedagoge dirbate dviejose įstaigose. Vienas darbas papildo kitą ir turtina Jūsų asmenybę?  

Taip, jau ne vienerius metus derinu darbą Alytaus muzikos mokykloje ir Alytaus Likiškėlių progimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriuje „Boružėlė“. Nors darbo pobūdis skiriasi, įstaigos kartu natūraliai papildo viena kitą. 
Muzikos mokykloje dirbu su vaikais, kurie sąmoningai pasirenka muziką. Esu teorinių disciplinų, kitaip tariant, solfedžio mokytoja. Mano tikslas – išmokyti vaikus laisvai skaityti ir intonuoti natų tekstą balsu, tiksliai jausti ritmą bei iš klausos atpažinti ir užrašyti muzikinius motyvus. 
Tuo tarpu darželyje svarbiausia pažadinti vaiko smalsumą, meilę muzikai ir pirmuosius kūrybinius atradimus. Čia svarbiausia ne rezultatas, o pirmasis ryšys su muzika, džiaugsmas ją patirti ir noras sugrįžti. Darbas su mažaisiais moko kantrybės, kūrybiškumo ir gebėjimo į pasaulį pažvelgti vaiko akimis, o sukauptą patirties bagažą nešu vyresniems mokiniams. Ir atvirkščiai – profesinė patirtis, įgyta ruošiant mokinius koncertams bei konkursams, padeda dar kryptingiau ugdyti mažuosius. 
Esu dėkinga, kad galiu būti šių dviejų bendruomenių dalimi. Jos abi mane augina ne tik kaip mokytoją, bet ir kaip žmogų. Tikiu, kad vaikai pirmiausia prisimena ne tai, ko juos išmokėme, o tai, kaip jie jautėsi būdami šalia mūsų. 
Neseniai mane aplankė buvusi mokinė, prieš kelerius metus baigusi Muzikos mokyklą. Draugiškai kalbėjomės, prisiminėme pamokas, o paklausus, kas jai labiausiai įsiminė, ji atsakė: „Jūsų gebėjimas išgirsti mokinį, empatija ir apsikabinimai.“ Šie žodžiai man buvo vienas gražiausių įvertinimų. Jie dar kartą priminė, kad mokytojo darbe svarbiausia ne tik perduoti žinias, bet ir kurti ryšį su vaiku. Būtent tas ryšys išlieka ilgiausiai. 

Ko iš mokinių išmokstate pati? 

Geras klausimas! Ko iš mokinių mokausi pati? Visų pirma, džiaugtis paprastais dalykais, būti čia ir dabar. Vaikai primena, kad laimė dažnai slypi mažose akimirkose. Mokausi kantrybės. Kiekvienas vaikas auga savu tempu, todėl svarbu neskubėti, tikėti juo ir būti šalia. Ir, žinoma, jie moko tikėti stebuklais. Kartais atrodo, kad kažkas nepavyks, bet netikėtai vaikas atsiskleidžia taip, kaip nė nesitikėjai. 

Tai kas muzikoje svarbiau – talentas ar nuoseklus darbas? 

Manau, kad talentas gali atverti duris, tačiau tik darbas, kantrybė ir tikėjimas savimi padeda per jas žengti. Talentas yra dovana, o nuoseklus darbas – raktas, kuris tas duris atveria iki galo.

O kokia buvo svarbiausia pamoka, kurią Jums davė muzika? 

Išjautimas visa širdimi ir siela. Niekada nepamiršiu, kaip magistrantūros paskutiniame kurse gerbiamas profesorius Vaidas Matonis mokė mus ne tik dainavimo estetikos ir kitų subtilybių, bet ir nuoširdaus išjautimo, empatijos dainai. Net paprasta daina apie žvirblelį, susilaužiusį sparnelį, profesoriaus lūpose įgavo visai kitą prasmę, ji tapo gyvenimo pamoka. 
Tuomet supratau, kad svarbiausia ne tobuli garsai, o gebėjimas tai perduoti. Jei skauda – parodyk, kaip skauda. Šią pamoką nešiojuosi iki šiol. Būtent ji išmokė svarbiausio – per muziką ir jausmą pasibelsti į vaiko širdį. 

Koks, Jūsų nuomone, turi būti muzikos mokytojas? 

Pirmiausia jis turi būti žmogus, nesvarbu, kokio dalyko moko. Jis turi mylėti ir gerbti kiekvieną vaiką, matyti jame asmenybę ir padėti atsiskleisti. Žinoma, labai svarbios ir profesinės žinios, tačiau jos tik tuomet tampa vertingos, kai yra perduodamos su meile, pagarba ir nuoširdumu. Vaikams reikia ne tobulo mokytojo ar vien profesionalo. Jiems reikia tokio mokytojo, prie kurio norisi sugrįžti. 

Ką manote apie muzikinį ugdymą Lietuvoje?

Apie muzikinį ugdymą Lietuvoje galima diskutuoti labai plačiai. Labai džiugu, kad šiandien vis dažniau kalbama apie muziką ne tik kaip apie meną, bet ir kaip apie priemonę, padedančią žmogui augti emociškai. Negaliu nepaminėti prof. dr. Aldonos Vilkelienės – vienos iš muzikos terapijos pradininkių Lietuvoje, daugelį metų tyrinėjusios teigiamą muzikos poveikį vaikų emocinei raidai, kūrybiškumui ir bendrai gyvenimo kokybei. Todėl tikiu, kad muzika yra tarsi vaistas žmogaus kūnui ir sielai.
O pats muzikinis ugdymas, mano nuomone, šiandien balansuoja tarp stiprių tradicijų ir akivaizdžios būtinybės keistis. Lietuvoje turime stiprų specializuotų meno mokyklų, akademijų ir neformaliojo švietimo tinklą, kuris už prieinamą kainą suteikia vaikams tvirtą akademinį muzikinį pagrindą. 
Nenoriu kalbėti visos Lietuvos mastu, tačiau mūsų mieste turime puikų pavyzdį. Alytaus muzikos mokykloje dirba profesionali, savo darbui atsidavusi pedagogų bendruomenė. Ji geba išlaikyti aukštą ugdymo kokybę, augina talentus ir ugdo kultūriškai brandžius žmones. 
Vis dėlto didžiausią iššūkį matau bendrojo ugdymo mokyklose. Nesiekiu kritikuoti ir nesu švietimo ekspertė, tačiau, mano akimis, muzikinis ugdymas jose ne visuomet sulaukia tokio dėmesio, kokio nusipelno.
Norėtųsi daugiau šiuolaikiškų mokymo priemonių, kūrybiškų metodų ir didesnio dėmesio muzikai kaip svarbiai vaiko asmenybės ugdymo daliai. Taip pat norėtųsi, kad ir muzikos mokytojo profesija visuomenėje būtų labiau vertinama. 
Skaudžiausia grandis, mano nuomone, yra perėjimas iš ikimokyklinio ugdymo į pradinę mokyklą. Darželiuose dirbantys muzikos pedagogai padeda labai stiprius muzikinius pagrindus. Deja, vėliau tenka stebėti liūdną tendenciją – tai, ką pasėjome ankstyvojoje vaikystėje, pradinėse klasėse neretai išblėsta. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad dauguma pradinių klasių mokytojų neturi muzikinio išsilavinimo, todėl jiems sudėtinga užtikrinti nuoseklų muzikinio ugdymo tęstinumą. 
Žinoma, vienas žmogus sistemos nepakeis. Tačiau apie tai kalbėti būtina. Juk muzikinis ugdymas nėra vien pasiruošimas koncertams ar konkursams. Jis ugdo jautrumą, kūrybiškumą, empatiją, discipliną ir gebėjimą girdėti kitą žmogų. Juk muzika ugdo ne tik būsimą muzikantą – ji ugdo žmogų. 

O koks buvo Jūsų kelias į muziką? 

Kaip jau minėjau, nuo pat vaikystės svajojau tapti muzikos vadove. Kiek pasakodavo tėvai, dainuodavau ir muzikuodavau visur, kur tik pasitaikydavo proga. Galbūt todėl, sulaukusi septynerių metų, buvau nuvesta į Muzikos mokyklą, kur baigiau akordeono klasę. Pamenu ir akimirkas, kai norėdavau viską mesti. Tuomet nuskambėdavo tėčio tvirtas kumščio dūžis į stalą ir jo žodžiai: „Ką pradėjai, dukra, privalai užbaigti.“ 
Šiandien suprantu, kokia tai buvo svarbi gyvenimo pamoka. Galbūt būtent dėl jos šiandien valgau savo mylimo darbo duoną, o šiuo patarimu dažnai dalijuosi ir su savo mokiniais. Nors negimiau muzikų šeimoje, meilė menui mūsų namuose buvo labai gyva. Tėtis buvo menininkas juvelyras – visi jo darbai gimdavo iš jo paties kūrybos, metalo ir gintaro. Jo kurtus papuošalus nešiojo gydytojai, mokytojai, kaimynai.
Tik gerokai vėliau, skaitydama tėčio paliktus eilėraščių rankraščius, supratau, iš kur manyje tiek jautrumo. Viename jų jis rašė: „Atėjo vasara karšta, Lyg rytmečio kaitri aušra. Pabudo gėlės ir vabzdžiai, Žiogeliai grojo išdidžiai…“ Kitame: „Iš pasakų esu atėjęs, Daug stebuklų aš esu girdėjęs…“
Tuomet dar aiškiau supratau, kad iš tėčio paveldėjau ne tik meilę kūrybai, bet ir gebėjimą pasaulį matyti širdimi. Jis nepaprastai mylėjo gamtą, gyvūnus ir žmones. Muzikuodavo tik lūpine armonikėle, tačiau manau, kad būtent iš jo paveldėjau jautrumą grožiui ir kūrybai. 
Mama gydytoja, apdovanota labai gražiu balsu. Apskritai visa mamos giminė yra balsinga, todėl mūsų šeimos šventės neįsivaizduojamos be dainų. Man atrodo, būtent tokioje aplinkoje ir užaugo mano meilė muzikai. Baigusi devynias vidurinės mokyklos klases ir kartu Muzikos mokyklą, įstojau į Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą, į Muzikinį skyrių. Būtent ten prasidėjo mano profesinis kelias. Tiesa, tuo metu dar buvo abejonių, kuria kryptimi norėčiau eiti. Vėliau baigiau Šiaulių universitete pedagogikos bakalauro studijas. Kelio tąsa buvo studijos Vilniaus pedagoginiame universitete, Kultūros ir meno edukologijos institute, kur įgijau muzikos edukologijos magistro laipsnį. Tuomet galutinai supratau, kad muzika man nėra tik profesija. Tai mano gyvenimo būdas, mano pašaukimas ir kalba, kuria galiu pasiekti žmogaus širdį. 

 Sonata, papasakokite apie save. 

Esu alytiškė. Paprastas žmogus, turintis savų keistenybių ir silpnybių. Esu emocinga, jautri, vertinu nuoširdumą. Nesu tobula, tačiau visada stengiuosi išlikti tikra. Tikiu, kad nuoširdumas yra pati gražiausia žmogaus savybė, o visa kita išmoko gyvenimas. Turiu du suaugusius sūnus. Vyresniajam – 31-eri. Manau, jis paveldėjo mano meilę muzikai – gitara groti išmoko savarankiškai, o ne viena mūsų šeimos šventė prabėga skambant gyvai muzikai. Jaunesniajam – 24-eri. Jis jau gerai žinomas Lietuvos motokroso pasaulyje, tad čia jau tėčio indėlis. 
Prieš penkerius metus gyvenimas man padovanojo dar vieną gražią dovaną, sutikau savo antrąjį vyrą, kuris po trylikos Airijoje praleistų metų grįžo į Lietuvą. Kaip juokaudama sakau, grįžo ne tuščiomis, o su pačiu „bagažu“ – sūnumi. Šiandien kartu su mumis auga penkiolikmetis, todėl dar kartą turiu galimybę patirti mamos džiaugsmus, rūpesčius ir stebėti, kaip auga jaunas žmogus. 

Jeigu reikėtų save apibūdinti vienu veiksmažodžiu, koks jis būtų? Koks „veiksmas“ atspindi Jūsų esmę?  

Tai būtų – dovanoti meilę ir ją auginti. Gal kam nors tai nuskambės per daug jausmingai, bet būtent šie žodžiai yra arčiausiai mano sielos. Man atrodo, kad žmogus gyvas tol, kol auga ir kažkuo rūpinasi. Labai mėgstu Antoine'o de Saint-Exupéry mintį iš „Mažojo princo“: „Tu tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“ Man ji labai artima. Kai turi kuo rūpintis, jautiesi reikalingas, o meilė, kuria daliniesi, sugrįžta dvigubai. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų. 

O jei Jūsų gyvenimas būtų muzikos kūrinys, koks jis būtų? 

Mano gyvenimas turbūt būtų rapsodija. Joje netrūksta improvizacijos, netikėtų posūkių ir daugybės variacijų. Kartais ji skamba švelniai, kartais labai garsiai, aštriai, tačiau visada joje yra viena nuolat pasikartojanti tema – jausmas.

Jei reikėtų pasirinkti vieną dainą, kuri šiuo metu geriausiai atspindėtų Jus, kokia ji būtų? 

Bijau, kad tektų sudainuoti visas dainas apie meilę (juokiasi). Tačiau pirmiausia į galvą šovė grupės „69 danguje“ dainos žodžiai: „Gyvenu, saulę turiu, dangų turiu, skristi galiu...“ Jie labai taikliai atspindi mano dabartinį gyvenimo etapą – dėkingumą už tai, ką turiu, ir džiaugsmą dėl paprastų dalykų. 

Kaip bėga Jūsų vasara? 

Oi, vasara – tai mano stotelė, kurioje sustoju, surenku save ir vėl paleidžiu į gyvenimą. Būna dienų, kai galiu tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, žiūrėti į vieną tašką. Būna, kad pasiimu meškerę ir išeinu pamedituoti. Vasara man ir kelionių metas. Šiuo metu kaip tik ruošiamės pažinti Rytų Afriką. Draugai klausia: „Kodėl taip toli?“ Prieš porą metų teko aplankyti Mauricijų – tikrą rojų žemėje: rožiniai saulėlydžiai, laukinė tropikų gamta, koraliniai rifai, baltas smėlis, Indijos vandenynas ir pažintis su vietos žmonėmis. Tokios kelionės ilgam lieka širdyje.
Kai nekeliauju, kartais aplanko mūza. Tuomet imu į rankas teptuką. Sūnus man padovanojo tikrą dailininko lagaminą – drobes, dažus, akrilą ir teptukus. Juokauju, kad dar bandysiu įrodyti, jog esu ir tapytoja. Bent jau darželio kieme beveik visi akmenys mano rankomis virto boružėlėmis.
Patinka tokios atostogos, po kurių grįžtu ne pavargusi, o sužavėta. Kai pamatai kažką naujo, sutinki įdomių žmonių, pasisemi gražių emocijų, supranti, kad būtent jos vėliau tampa įkvėpimo šaltiniu. 

Ar vasarą ruošiatės naujiems mokslo metams?  

Manau, mokytojai niekada visiškai neatostogauja. Vasarą stengiuosi pailsėti, tačiau kartu gimsta ir naujų idėjų ateinantiems mokslo metams. Skaitau tai, kas augina mane kaip žmogų. Domiuosi psichologija, emociniu ugdymu, saviugda ir muzikos poveikiu žmogui. Studijuodama rašiau magistro darbą tema „Sutartinių vaidmuo jaunesniųjų paauglių nerimo dinamikai“, kuriame tyrinėjau, kaip sutartinės padeda paaugliams nusiraminti, mažina emocinę įtampą ir kuria saugumo jausmą. Man ši tema išlieka artima iki šiol. 
Šiuo metu skaitau amerikiečių pedagogės ir psichologės Torey Hayden knygą „Mergaitė“ – apie mergaitę, patyrusią didžiules gyvenimo traumas. Tai jautri istorija apie skausmą, gijimą, žmogišką atjautą ir tai, kokią didžiulę galią turi nuoširdus ryšys su kitu žmogumi. Tokios knygos primena, kad mokytojas pirmiausia turi matyti žmogų, o tik paskui – mokinį. 

Kokią muziką pati mėgstate klausytis? Ar nepavargstate nuo jos? 

Klausausi labai įvairios muzikos. Dažniausiai ją renkuosi pagal nuotaiką. Labai džiaugiuosi dirbdama Muzikos mokykloje, nes gyvą muziką galiu girdėti kasdien. Ypatingas jausmas, kai repetuoja simfoninis orkestras „Svajonė“, tuomet net pamokos praeina kitaip, nes muzika tiesiog sklinda mokyklos koridoriais. Ar pavargstu nuo muzikos? Nuo geros muzikos turbūt nepavargstu niekada. Tačiau pavargstu nuo triukšmo. Tuomet man labiausiai padeda tyla ir ramus buvimas su savimi. Keista, bet būtent tyloje dažniausiai gimsta naujos idėjos, o sugrįžus muzika vėl skamba dar gražiau. 

Kokių dar turite pomėgių? Gal moteriškų silpnybių? Ko apie Jus nežino net daugelis Jūsų mokinių? 

Pomėgių tikrai turiu. Kaip jau minėjau, mėgstu keliauti, žvejoti, tapyti ir labai myliu gyvūnus. Namuose gyvena šnauceriai. Vieno jau netekome, tačiau šiandien kartu su mumis gyvena 16 metų cvergšnaucerė ir 5 metų tikra grafienė ryzenšnaucerė. Turbūt jos yra didžiausia mano silpnybė. Gal net per daug jas myliu, bet tokia jau esu. 
O moteriškos silpnybės... Oi... kvepalai ir batai. 
Ko apie mane nežino net daugelis mokinių? Galbūt to, kad man kartais labai reikia visiškos tylos. Nors dirbu tarp muzikos ir žmonių, tyla man padeda susidėlioti mintis ir pasikrauti jėgų. Esu gana atvira, todėl didelių paslapčių neturiu. Man atrodo, gražiausia, kai žmogus privačiame gyvenime yra toks pats, koks yra ir tarp žmonių.

Komunikacijos skyriaus informacija