Prof. dr. Aldona Vilkelienė: „Svarbiausias iššūkis tai, kad labai trūksta muzikos mokytojų, išardyta jų parengimo sistema“  

„Alytaus muzikos mokykla – tai mano brangiausia muzikinė šeima. Pradėjusi dirbti 1976 m. mokytoja, dar senajame pastate, su pertraukomis, su statuso pasikeitimu, mačiau, kaip keitėsi jos veidas, istorija, vizija. Kaip ir kiekvienam vadovui, teko atsakomybė visuomenei, o, vykstant virsmams politikoje šalies mastu, reikėjo susitelkti išlaikant muzikos mokyklų stabilumą. Kadangi ne vienerius metus buvau Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos prezidentė, ne kartą su kolegomis turėjome atlaikyti nemokšiškų (o gal tų, kuriems vaikystėje nesisekė su muzikavimu) „reformatorių“ diskusijas dėl muzikos mokyklų reikalingumo visuomenei Prezidentūroje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, Seime. Dabar džiaugiuosi, kad šios mokyklos, tarp jų ir Alytaus muzikos mokykla, sėkmingai veda vaikus į dvasingą muzikos pasaulį, atitraukia nuo negerų įpročių, moko darbštumo ir disciplinos, skleidžia meną, garsina Lietuvą Europoje ir pasaulyje, tuo sulaukdamos ir steigėjų, ir bendruomenės pritarimo bei paramos“, – sako prof. dr. Aldona Vilkelienė.
    

Gerbiamoji Aldona, kaip bėga ši Jūsų vasara? 

Vasara – su lietumi, su praradimais ir atradimais. O šiaip turiu ir laisvalaikio su šeima, ir kūrybinių darbų, visuomeninių veiklų, daug laiko praleidžiu sodyboje prie knygų, konsultuoju savo magistrantus, primenu mokiniams ir jų tėvams apie vykstančius profesionalių atlikėjų vasaros koncertus, kurių vertėtų paklausyti, rengiu pranešimą ir analizuoju sukauptą mokslinių tyrimų medžiagą, skirtą tarptautinėms konferencijoms ir naujoms publikacijoms. 

Jūs esate viena iš nedaugelio mokslininkių regione, o Alytuje – vienintelė profesorė. Kaip prasidėjo Jūsų akademinis kelias ir kas paskatino rinktis mokslinį darbą? 

Dirbdama solfedžio mokytoja mėgau ieškoti naujovių, kelti naujas idėjas ir bandyti jas įgyvendinti, dalytis patirtimi. Buvau susižavėjusi muzikos ir dailės sinteze, jos poveikiu ugdymo procese, todėl dažnai dalyvaudavau mokslinėse-praktinėse konferencijose. Po vieno pranešimo mane užkalbino šviesaus atminimo prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas ir paskatino stoti į doktorantūrą. Jis ir tapo mano disertacijos vadovu. 

Darbas Alytuje ir studijos doktorantūroje, dažnai pietaujant ar vakarieniaujant automobilyje, moksliniai tyrimai, kur viskas buvo nauja, konferencijos Kembridže, Paryžiuje, Seule, o vėliau akademinis darbas aukštosiose mokyklose, vadovavimas magistro ir daktaro disertacijoms – taip, nelengva, bet įdomu, nes matai rezultatus: kaip keičiasi studentai, mokytojai, visuomenės požiūris į žmones, turinčius įvairių, kartais labai individualių poreikių.

2000 m. baigėte jungtinę Vilniaus universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto ir Šiaulių universiteto doktorantūrą, pirmoji Lietuvoje apgynėte socialinių mokslų (edukologija) daktaro laipsnį neįgaliųjų integracijos tema. Jūsų disertacijos ir tyrimų tematika glaudžiai susijusi su muzika ir švietimu. Kas Jums šioje srityje labiausiai rūpi kaip tyrėjai? Ar Alytus kaip miestas, šeima sudarė sąlygas rašyti daktaro disertaciją? 

1997-ieji. Praėjo keleri metai, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Tuomet, studijuodama doktorantūroje, turėjau mažai galimybių rasti literatūros užsienio kalba, teko rinkti informaciją po kruopelę. Mano vadovas pasakė: „Pamiršk viską, ką mokeisi iš pedagogikos vadovėlių, ir kurk savo pedagogiką.“ Taigi ir neėmiau į rankas jokių lietuviškų, tiksliau, sovietiniais laikais, kurtų vadovėlių. Drauge su prof. A. Piličiausku ir buvusia Muzikos mokyklos direktore Nijole Regina Jasiukėniene įkūrėme „Credo“ klasę, kurioje muzikos mokėsi vaikai su įvairiais specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Labai daug bendravau su šių mokinių tėvais ir nebijojau jų klausti, dalytis pasiekimais ir abejonėmis. Taip kūriau pagrindą specialiojo, o vėliau ir įtraukiojo meninio ugdymo strategijai LIMUS (laisvai integrali meninio ugdymo sistema), kurioje susijungia direktyvus, taisyklėmis pagrįstas ir terapinio pobūdžio ugdymas bei bendravimas. Juk su vienais vaikais reikia pamokoje laikytis aiškios struktūros, griežtų ribų, kartais „atsitraukiant“ ir leidžiant mokiniui atsiskleisti. Kitų poreikių turintiems mokiniams gali prireikti pradžioje suteikti „muzikinę laisvę“, nejučiomis atvedant jį prie struktūruotos veiklos. Apie tai – žmonių poreikius, jų istorijas, ypatumus ir muziką, apie tarpdisciplininio meno ir kūno, minčių, požiūrių sąveiką, padedančią augti, tobulėti, sveikti, socializuotis – yra mano moksliniai tyrimai ir publikacijos.

Disertacijos rašymas man patiko – turėjau šeimos ir kolegų palaikymą, viskas buvo nauja, Lietuvoje tai buvo nearti dirvonai. Išmokau pažinti žmones, įgijau labai daug kantrybės su vaikais, turinčiais įvairių poreikių, ir supratau, jog nė vienas vaikas nenori, kad aplinkiniai ant jo supyktų. Tiesiog jis arba nežino, kaip elgtis, arba jaučia, kad jo, kaip žmogaus, nemyli ir neįvertina. 

Tuo pat metu rašiau vadovėlį „Opera“, kurio leidimas (2000) sutapo su disertacijos gynimu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad su disertacijos tema tai neturėjo nieko bendro. Taigi, mokslui skyriau pirmąją pusę dienos, o sielos atgaivai – muzikai – skirtą knygą rašiau vakarais. 

2004 m. drauge su kitais Alytuje gyvenančiais ir dirbančiais mokslininkais (Kazimieru Sventicku, Juozu Jakučiu, Vytautu Lubausku ir kt.) įkūrėte Alytaus krašto mokslininkų draugiją „Vizija“, subūrėte per 100 mokslininkų, kurių dėka užsimezgė bendradarbiavimas su Lietuvos mokslų akademijos akademikais. Vadovaudama šiai draugijai, suorganizavote Alytuje kraštiečių mokslininkų konferencijas „Mokslinė veikla ir regiono siekimai“ (2006), „Kad Alytus neišsivaikščiotų“. 2021 m. rugsėjo mėn. drauge su krašto mokslininkais atkūrėte ir išplėtėte draugiją „Vizija“, tapote jos viceprezidente. Papasakokite, kuo Jums, mūsų kraštui svarbi „Vizija“? Kokių ateities planų turite?

Draugijos pavadinimas primena, kad kiekvienas mokslininkas, gimęs šiame krašte, yra laukiamas tėviškėje. Juk tėviškė – vieta, į kurią visada veda vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kur tebestovi tėvų namai, gyvas mokytojų, kaimynų, o gal bendraklasių prisiminimas. Dažniausiai, pasiekę kokį svarbų savo gyvenimo etapą, atsigręžiame į tėvus, kad drauge pasidžiaugtume, o su išėjusiais Anapilin pasikalbame mintyse. Mokslininkas rezultatus ir atradimus pasiekia savo protu ir sunkiu darbu, ir ne paslaptis, kad kartais mokslinėse diskusijose taip susikryžiuoja tiesos ar netiesos ietys, kad skyla kibirkštys. Tai konkurencingas laukas, kaip ir daugumoje kitų sričių. Reikia daug ambicijos, autoriteto, argumentų ir sveikatos, kad išliktum savimi ir įrodytum savo atrastas tiesas. Kaip nepasidalyti su tėviškėje esančiais? Su tais, kuriems tu savas vien dėl to, kad esi čia gimęs ir lankęs mokyklą? Ne kartą į tokius susitikimus, kuriuos „Vizija“ organizavo Alytuje, Butrimonyse, Simne, ateidavo žilagalviai buvę mokytojai.

Malonu stebėti juos, besididžiuojančius savo mokiniais. Juk tai puikus pavyzdys, padrąsinimas ir jaunimui ieškoti tiesos mokslo pasaulyje arba inovatyvus patarimas verslininkui, nutarusiam savo veikloje pritaikyti technologijos naujoves. Su tokiu tikslu ir veikiame: „Vizija“ suburia mokslininkus, kilusius iš Alytaus krašto, drauge su Alytaus kraštotyros muziejumi, Jurgio Kunčino viešąja biblioteka padeda įamžinti jų darbus, atminimą, dalytis naujovėmis. Prezidento dr. Ryčio Zautros energijos ir įžvalgumo dėka kupina ir visa draugijos „Vizija” ateities veikla – susitikimai su Lietuvos mokslų akademija, tyrimų idėjos ir nauji projektai, jaunų mokslininkų įtraukimas į Alytaus ir jo krašto plėtrą.

Esate publikavusi daugiau kaip 100 mokslinių ir šviečiamojo pobūdžio straipsnių meninio ugdymo, socialinės įtraukties, neįgaliųjų meninio ugdymo temomis. Jūsų monografijos ir vadovėliai: „Opera“ (2000), „Elementarioji muzikos teorija“ (2002), „Specialioji meno pedagogika“ (2007), „Ypatingųjų mokinių integruotas muzikinis ugdymas“ (2003), „Specialusis ir įtraukusis meninis ugdymas” (2016) plačiai taikomi Lietuvos švietimo institucijose. Ar moksliniai tyrimai keitė Jūsų požiūrį į praktinį mokymą muzikos mokykloje?
    
Taip, žinodamas ugdymo teorijas, metodus, kitaip žiūri į mokinio sėkmę, greičiau surandi nesėkmių priežastis, gali pritaikyti metodus, tarp jų ir muzikos terapijos, individualiai. Su Kremso (Austrija) universiteto profesoriumi Gerhardu Tuceku išleidome trijų dalių metodinį leidinį „Kai kurie tarpkultūriniai muzikos terapijos aspektai“. Jame atskleidžiame, kaip nacionalinis identitetas, kartais ir tautos istorija, kultūra, dvasingumas keičia asmenybę. Čia palyginome minėto profesoriaus taikomus Rytų muzikos terapijos elementus, matuojant širdies, raumenų, odos pokyčius specialia aparatūra, ir lietuvių etninės muzikos poveikį su reabilitacinį periodą išgyvenančiais ligoniais ar sergančiais depresija slaugos namų pacientais.

Bendradarbiavimas su pasaulio mokslininkais tęsiasi ne vienerius metus, jį sutvirtina bendri mokslo interesai, asmeninės savybės. Su nuoširdžia pagarba galiu paminėti Jenifer Rook, (JAV), kuri su grupe mokslininkų sukūrė socialinių įgūdžių muzikos terapijoje vertinimo metodą (MTSS), o mes su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantais pirmieji pasaulyje vykdome tyrimus, taikydami šį metodą bei nuotoliniu būdu konsultuodamiesi su šia autore. Dr. Ioanis Makris – ilgametis partneris moksle, projektuose, suteikęs Alytaus muzikos mokyklai, mokymuose dalyvavusiems mokytojams teisę taikyti jo sukurtą didaktiškai diferencijuotą meninio ugdymo metodą (DDATA). Iveta Dukalska (Latvija) rašo mokslinį darbą ir tyrinėja savamokslių muzikantų veiklos procesus, su ja Alytuje organizavome ir tarptautinio tyrimo dalį, kur buvo kalbinami ir Alytaus mieste bei rajone gyvenantys savamoksliai muzikantai, filmuojamas jų atliekamos muzikos koncertas.

Daug metų dirbote Alytaus muzikos mokyklos direktore. Kokia buvo Jūsų vizija šiai įstaigai ir kaip pavyko ją įgyvendinti?
    
Alytaus muzikos mokykla – tai mano brangiausia muzikinė šeima. Pradėjusi dirbti 1976 m. mokytoja, dar senajame pastate, su pertraukomis, su statuso pasikeitimu, mačiau, kaip keitėsi jos veidas, istorija, vizija.

Kaip ir kiekvienam vadovui, teko atsakomybė visuomenei, o, vykstant virsmams politikoje šalies mastu, reikėjo susitelkti išlaikant muzikos mokyklų stabilumą. Kadangi ne vienerius metus buvau Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos prezidentė, ne kartą su kolegomis turėjome atlaikyti nemokšiškų (o gal tų, kuriems vaikystėje nesisekė su muzikavimu) „reformatorių“ diskusijas dėl muzikos mokyklų reikalingumo visuomenei Prezidentūroje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, Seime.

Dabar džiaugiuosi, kad šios mokyklos, tarp jų ir Alytaus muzikos mokykla, sėkmingai veda vaikus į dvasingą muzikos pasaulį, atitraukia nuo negerų įpročių, moko darbštumo ir disciplinos, skleidžia meną, garsina Lietuvą Europoje ir pasaulyje, tuo sulaukdamos ir steigėjų, ir bendruomenės pritarimo bei paramos.

Koks mokytojo vaidmuo ugdant ne tik muzikantą, bet ir asmenybę? Ar yra buvę akimirkų, kai jautėtės ypač įkvėpta savo mokinių pasiekimų ar istorijų?  
  
Per ilgametę pedagoginio darbo istoriją muzikine kalba teko prakalbinti daugybę mokinių, studentų. Matau juos Alytuje dirbančius muzikos mokytojais, kitose srityse, kovojančius už neįgaliųjų teises, sėkmingai įsitraukusius į visuomenės gyvenimą. Jie užaugo, pasikeitė, ir kartais tik akių žvilgsnis, toks pažįstamas, pristabdo, pasižiūriu, ir jau, matau, šypsosi tardami „laba diena, mokytoja“. Šimtai vardų, likimų, gyvenimų, prie kurių sėkmės, tikiuosi, prisidėjau ir aš, iš kurių mokiausi kantrybės, humoro, nuoširdumo ir kuriuos tebemyliu nesavanaudiška pedagogo meile.

Kokius iššūkius šiandien matote jaunų muzikos mokytojų darbe?

Svarbiausias iššūkis tai, kad labai trūksta muzikos mokytojų, išardyta jų parengimo sistema. Buvo metas, kai konservatorijos (buvusios aukštesniosios mokyklos, kaip antai Juozo Tallat-Kelpšos, Juozo Gruodžio ir kt.) suteikdavo ne tik mokytojo kvalifikaciją, bet ir gana stiprius muzikavimo bei pedagogikos pagrindus, studentai atlikdavo pedagoginę praktiką ir įgydavo teisę dirbti muzikos mokytojais. Parduotas ir išduotas Lietuvos edukologijos universitetas – jo nestojo ginti ne tik buvę vadovai, bet ir Lietuvos mokytojai, kurių Alma Mater turėjo labai stiprią mokslininkų bendriją.

Šiandien kiekvienas jaunas muzikos mokytojas brangintinas. Juos reikia nuo pirmosios darbo dienos globoti, padėti adaptuotis, suteikti profesionalias konsultacijas, suprasti ir priimti jų jaunatvišką maksimalizmą, asmenines savybes.

Ką Jums reiškia muzika asmeniškai? Ar prisimenate, kada pirmą kartą supratote, kad muzika bus Jūsų gyvenimo dalis? Ar turite mėgstamiausią kompozitorių, kūrinį ar muzikos stilių, kuris Jus lydi daugelį metų?

Pasakojo, kad, kai gimiau (ketvirta dukra šeimoje), tėtis pasakė „čia bus mano sūnus, mano muzikantas”. Muzika lydėjo nuo vaikystės, nes ir tėvai, ir seserys namuose muzikavo, drauge dainavome, grojome akordeonu, armonika, vėliau – pianinu, obojumi. Turėjau labai gerą, dvasingą ir muzikalią muzikos mokytoją – tai obojaus mokytoja Rita Šniukienė, su kuria ir dabar, pradėjus penkioms dešimtims metų, palaikome ryšius. Rinkausi kelią tarp medicinos ir muzikos. Laimėjo muzika, bet visada neapleidžia noras kuo nors padėti sergančiajam ar turinčiajam kitų sveikatos problemų. 

Neturiu vieno stiliaus mėgstamos muzikos. Patinka lietuviškas ir Viduržemio jūros tautų folkloras, sufijų muzika, minimalistiniai Vidmanto Bartulio ir Philipo Glasso kūriniai. Pastaruoju metu domiuosi tarpdisciplinine lietuviška muzika (Albertas Navickas, Vykintas Baltakas). 

Neseniai tapote 29-ąja Alytaus miesto garbės piliete. Ką Jums reiškia šis įvertinimas? 

Ačiū visiems – Alytaus krašto mokslininkų draugijai „Vizija“, pristačiusiai mano kandidatūrą, daugiau kaip pusei tūkstančio alytiškių, kurie pasirašė palaikantys ją, Alytaus Rotary klubui ir Lietuvos mokyklų vadovų Alytaus skyriui, rekomendavusiems mane ir, žinoma, Alytaus miesto tarybai už pritarimą. Tai labai reikšmingas įvertinimas, o kartu ir paskata tęsti darbus. Tai reiškia, kad mano gyvenimo darbas, vertybės ir požiūris Alytaus miestui yra reikalingi. 

Kaip keitėsi Alytus per Jūsų gyvenimą? 

Pirmą kartą į Alytų atvykau su draugais 1973 metais. Tada Alytus baigėsi ties ta vieta, kur 1991-aisiais iškilo „Jotvingio“ prekybos centras. Toliau driekėsi laukai. 1976 m. pradėjau gyventi ir dirbti šiame mieste. Penkeri dešimtmečiai, tad galiu palyginti sovietinius ir laisvos Lietuvos metus Alytuje. Buitine prasme – iki 1991-ųjų Alytuje buvo mažai automobilių, bet gatvėse daug žmonių, parduotuvėse mažai maisto pasirinkimo, tad dauguma žmonių buvo liesi (juk net kiaušiniai, konservuoti žirneliai, aukštos kokybės miltai, egzotiniai vaisiai nepatekdavo ant prekystalių pirkėjui). Prasidėjus Atgimimui, kai viską reikėjo kurti iš naujo, labai džiugino besipuošiantis gėlėmis miestas. Žmonės priprato, kad miesto erdvėse atsirado daug gėlių, dekoratyvinių krūmų, vazonų. Po truputį atsigavo švietimas, kultūrinis gyvenimas, miestas ieškojo savo veido, nes senosios pramonės įmonės iširo, nutrūko buvusios tiekimo grandinės, atsirado daug privataus verslo. 

Švietimas, nors ir ne iš karto, pakrypo į vakarietišką humanizmą, specialiojo ugdymo problemos iškilo labai aštriai, nes pedagogai dar buvo nepasiruošę integracijai, o vaikai ir jų tėvai norėjo pasinaudoti savo teise mokytis bendrosiose mokyklose, o ne specialiose įstaigose.

Šiandieninis Alytus puošnus, daug dėmesio skiriama miesto erdvių tvarkymui. Teko pastebėti, kad vien įvažiavimas iš Vakarų Europos (pasukant iš Seirijų kelio į miestą) užsieniečiui sukelia teigiamą įspūdį, nes gatvė plati, sutvarkyta, o jau pats miesto ženklas irgi pažymėtas šiltais jausmais, primenančiais, kad čia esi laukiamas ir mylimas. 

Ką palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris svajoja apie muzikos kelią Alytuje ar kitur?
    
Muzikui reikia turėti gerus, net labai gerus duomenis. Be jų muzika tampa „vargo keliu“, o ir rezultatas apgailėtinas. Todėl labai gaila, kai matai, jog vaikas turi išskirtinių gabumų muzikai, gali daug pasiekti šioje srityje, tačiau trūksta darbštumo, tėvų priežiūros, šeimos pasiaukojimo. Taip, pasiaukojimo, kadangi reikia skirti daug laiko pamokoms, repeticijoms, dalyvavimui koncertuose, renginiuose, konkursuose; reikia palaikyti ir paskatinti jaunąjį muzikantą, dalyvauti kuriant jo ar jos sėkmės istorijas, išmokyti pralaimėti, o pavargus, sustabdyti poilsiui. Reikia ir finansiškai prisidėti, rūpintis fizine jaunojo muzikanto ištverme, asmenine higiena, muzikos instrumento įsigijimu ir jo nuolatine priežiūra, profesine ateitimi. Kaip pastebi alytiškis dr. Samuelis Tacas (Shmuel Tatz), dirbant Niujorke, jis atkreipė dėmesį į kai kurių tautybių šeimas, kurios būtent taip ir gyvena rūpindamosi savo muzikos besimokančių vaikų muzikine ateitimi ir jų sveikata. 

Jaunojo muzikanto kelio pradžia nėra lengva, todėl labai džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kaip antai Alytuje gimusios ir augusios garsios operos solistės Justinos Gringytės įsteigtas jos vardo labdaros ir paramos fondas, padėjęs augti ir skleistis jauniesiems talentams. Ne vienas iš jos fondo remiamų Alytaus muzikos mokyklos mokinių jau mokosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje arba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jaunuosius talentus Alytuje aktyviai remia ir visuomeniniai klubai: Zonta, Rotary, LIONS, kiti verslininkai. 

Kaip manote, kokia yra muzikos, kaip meno formos, svarba šiandienos pasaulyje – tiek kultūrine, tiek socialine prasme? Kaip, Jūsų nuomone, muzika gali stiprinti miesto bendruomenę?

Menas keičia pasaulį, mums patiems, meno kūrėjams ar jo vartotojams, kartais to nepastebint. Dailininkas Pablo Picasso savo paveikslo „Avinjono mergelės“ nelaikė reikšmingu indėliu į šiuolaikinę tapybą, bet, pasak kompozitoriaus, rašytojo ir filosofo Leonardo B. Meyerio, tai tapo perversmu dailės raidoje ir visuomenės sąmonėje. Muzikos reikšmė socializacijai itin ryški.

Rašytojas Kurtas Vonnegutas yra išsireiškęs, kad muzika įrodo, jog Dievas tikrai yra. Pritariu, kad muzika ir jos žadinamas dvasingumas pakylėja ir nuramina, papildo ir išvalo, sujungia drauge arba gramzdina į meditaciją, įsigilinant į asmeninius išgyvenimus. Muzikos socialinę prasmę galima aiškinti nevienareikšmiškai, ir apie tai atliekama daug mokslinių tyrimų. Pirma, muzika, kaip garsas, melodija, ritmas, stilius ir jų poveikis asmenybės socialumui (čia dar reikia įvertinti estetinius, psichologinius ir kitus muzikos aspektus). Ji provokuoja klausytojo atsaką, veda link autorefleksijos ir patį atlikėją. Neatsitiktinai džiazo atlikėjai Dmitrijus Golovanovas ir Janas Maksimovičius, atliekantys improvizacijas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių temomis, yra pasakę: „Mes norėjome pakeisti Čiurlionį, bet Čiurlionis pakeitė mus.“

Antra – muzika, kaip muzikinis gyvenimas. Kiekvienas atlikėjas ar jų grupė turi savo klausytojų, draugų ratą, kuris sudaro savotišką dvasinę bendruomenę. Prieš kelis šimtmečius salonuose susibūrę klausytojai ne tik žavėjosi muzika, bet ir diskutavo, sprendė kitas aktualijas, mezgė ryšius. Netgi ant klavesinų 17 a. buvo madinga rašyti įvairius, pamokančius klausytojus, moto, kaip antai: „Klausyk, žiūrėk ir tylėk, jeigu nori gyventi taikoje“ (lot. Audi, vide et tace si vis vivere in pace), arba „Vienybė – muzikų draugė“ (lot. Concordia music amica). Visais laikais muzikos socialumą atveria tam tikri žmonių ryšiai. Kodėl Alytuje klasikinės ar profesionalios šiuolaikinės muzikos koncertų publika nemažėja ir „nežyla“? Todėl, kad į simfoninio orkestro „Svajonė“ koncertus šimtais, o ne dešimtimis, renkasi šeimos, bendraamžiai, bendramoksliai.

Pučiamųjų orkestras, liaudiška kapela, jaunieji tarptautinių konkursų laureatai, jau baigdami Muzikos mokyklą, miesto bendruomenei dovanoja savo rečitalius. Taip pat ir miesto meno kolektyvai – liaudies meno studija „Dainava“, Alytaus kultūros centro kamerinis choras „Varsa“ ir kiti, turi savo klausytojus, rėmėjus, tradicijų puoselėtojus, jaunimą, nuolat papildantį meno bendruomenę.

Ar turite svajonių projektą, kurio dar nepavyko įgyvendinti ir kurį norėtumėte įgyvendinti?

Alytuje reikia stiprinti meno terapijos veiklą, o tai galima tik turint profesionalius terapeutus. Džiugu, kad Alytaus muzikos mokyklos absolventė Zita Abramavičiūtė-Mučinienė pasirinko muzikos terapijos kelią ir sėkmingai dirba Vilniuje. Norisi, kad jauni alytiškiai drąsiau rinktųsi studijas jungtinėje Vilniaus universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje, kur jie galėtų įgyti sveikatos mokslų magistro diplomą ir dirbti menų terapeutais Alytuje. Mano vadovaujami magistrantai iš įvairių Lietuvos miestų – Pasvalio, Kauno, Marijampolės, Vilniaus ir kt. sėkmingai apgynė savo darbus ir šiandien dirba muzikos terapijos arba įtraukiojo ugdymo srityje. Svajoju, kad vaikai su įvairiais poreikiais ir galimybėmis, jų šeimos galėtų gauti profesionalią meno terapijos pagalbą, neišvykdami iš Alytaus.

Tai projekto „Kasdienybės artumoje“ publikacija. 15min projekto metu kuriamas turinys pasakoja apie šiuolaikinę Lietuvą per skirtingose vietovėse gyvenančių žmonių istorijas