Močiutės išgirstas autobuse, tapęs gyvenimo vardu: Vidūnos istorija 

Kokius retesnius vardus myli Alytus? Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.

Vidūnėlio vardą išgirdo močiutė

„Jaunystėje tokie dalykai nelabai rūpi, o dabar norėčiau sužinoti daugiau, bet jau nebėra ko paklausti“, – sako alytiškė Vidūna Struckienė, paklausta apie savo reto vardo kilmę.

Kodėl buvo pavadinta tokiu vardu, ji kadaise klausė močiutės, su kuria spėjo pabendrauti iki 25-erių.

„Aš gimiau 1955 metų rugpjūtį. Močiutė pasakojo, kad prieš man gimstant važiavo autobusu. Kartu važiavo moteris su berniuku. Jo vardas buvo Vidūnėlis ar Vydūnėlis. Močiutei šis vardas labai patiko. Kai aš gimiau, man jį ir suteikė. Gal būtų buvę gražiau Vidūnėlė, bet užrašė Vidūna“, – pasakoja V. Struckienė.

Kol nepradėjo lankyti mokyklos, o ir pirmosiose klasėse, mergaitė buvo vadinama Vidute. Tikruoju vardu – tokiu, koks įrašytas dokumentuose, – ją pradėjo vadinti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, kai Vidūna atėjo į penktą klasę. Moteris svarsto, kad galbūt tik tada ir supratusi, koks iš tiesų yra jos vardas.

„Nežinau, koks jausmas man, kaip vaikui, buvo – vis Vidutė, o dabar Vidūna. Bet aš ir toliau prisistatydavau kaip Vida, taip mane vadino ir bendraklasiai“, – sako alytiškė.

V. Struckienė prisimena ir linksmą nutikimą. Po 40 metų ji organizavo klasės susitikimą. Rašydama žinutes pasirašė Vidūna. Vienas klasiokas vėliau pasakojo ilgai galvojęs, kas ji tokia, mat tokio žmogaus jų klasėje, jo manymu, nebuvo.

Namuose reto vardo savininkė buvo vadinama įvairiai: Vidūnėle, Vida, Vidute, o tėtis ją vadino Vyda.

Darbe alytiškė taip pat buvo Vida. Visą gyvenimą dirbusi buhalterinį ir ekonominį darbą, apie savo profesinį kelią ji pasakoja nejučiomis berdama datas.

Alytuje V. Struckienė pradėjo dirbti 1974 metais. Baigusi Vilniaus finansų ir kredito technikumą, įgijusi draudimo specialybę ir finansininko kvalifikaciją, gavo paskyrimą į Draudimo inspekciją. Tuo metu ši įstaiga buvo įsikūrusi Pulko gatvėje. Toje vietoje šiandien stovi penkiaaukštis daugiabutis.

Vėliau, pasikeitus laikams, alytiškė iki pensijos dirbo privačiose draudimo bendrovėse Alytuje.

Dabar ji jau susigyvenusi su savo vardu. Vidūna ją vadina ne tik nauji pažįstami, bet ir kai kurie dar nuo mokyklos laikų pažįstami žmonės.

Feisbuke buvo radusi vardo dieną 

Ar alytiškė pažįsta daugiau žmonių, turinčių tokį pat vardą?

„Sutikusi nesu. Bet prieš porą mėnesių per radijo stoties „Lietus“ žinias išgirdau minint Vydūną Sadauską, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį. Dar anksčiau per radiją esu girdėjusi apie moterį iš Aukštaitijos tokiu vardu. Prieš trejus metus feisbuke užfiksavau Vidūnos vardadienį – kovo 22-ąją. Bet kitais metais jau nemačiau šio vardo įrašyto. Visi turi vardadienius, o aš ne“, – pasakoja V. Struckienė.

Tačiau retas vardas – ne vienintelis išskirtinis dalykas Vidūnos gyvenimo pradžioje.

Ji žino, kad gimė Alytaus ligoninės kieme, vežime. Buvo ketvirta valanda ryto. Tuo metu jos tėvai gyveno Dobrovolės kaime, netoli Alovės. Vidūnos mama čia dirbo pradinių klasių mokytoja. Iki ligoninės jos nespėjo atvežti – kelias iš Dobrovolės kaimo iki Alytaus buvo apie 20 kilometrų.

Alytiškė pasakoja vėliau radusi dokumentus ir išsiaiškinusi, kad jos vardas buvo užrašytas, kai jai buvo savaitė. O krikštijo Šv. Angelų Sargų bažnyčioje.

„Močiutė sakydavo, kad tu gimei trečiadienį. Ir man atrodė, kad visi svarbiausi gyvenimo įvykiai – ir geri, ir blogi – man nutinka trečiadienį. Bet ta rugpjūčio 11-osios 4 valanda ryto jau buvo ketvirtadienis. Pasitikrinau, kai atsirado techninės priemonės tą padaryti“, – į prisiminimus leidžiasi V. Struckienė.

Dabar, juokiasi alytiškė, jau visos dienos vienodos. Tik laiko viskam trūksta.

Vietoje medicinos – skaičiai, vietoje šokių – daina

Jaunystėje V. Struckienė svajojo studijuoti mediciną. Svajonė neišsipildė, tačiau moteris sako dėl to nesigailinti – visą gyvenimą jai patiko ir skaičiai, ir lentelės.

Likimas lėmė ilgokai slaugyti mamą, pagalbos reikėjo ir tėčiui. 

Dar viena jaunystės svajonė buvo šokiai. Šokti kolektyve taip ir neteko, tačiau užtat Vidūna dainuoja.

Jau dvyliktus metus ji gieda Šv. Kazimiero bažnyčios chore. Dainuoja ir Pagyvenusiųjų žmonių asociacijos Alytaus miesto skyriaus moterų ansamblyje „Šarma“. Prieš tai dešimt metų dainavo neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Šypsena“.

Vidūna taip pat dalyvauja Alytaus Likiškėlių progimnazijos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programoje – lanko „Gajos“ ansamblinio dainavimo užsiėmimus.

Penkerius metus ji nepraleidžia ir senjorams skirtų mankštų. Nemokamos treniruotės, kurias veda gydomojo judesio specialistė Gerda Vencevičiūtė, alytiškei labai patinka.

„Pasiskųsti galėčiau tik vienu dalyku – kai tiek daug veiklų, blogai, kai sutampa jų laikas ir neišeina visur suspėti“, – juokiasi Vidūna.

„Jau geriau renginys nei sodas“

1979 m. apsigyvenusi Vidzgiryje, Vidūna tada jautėsi gyvenanti gana toli nuo miesto. Dabar, sako ji, iš čia viskas lengvai pasiekiama.

Anksčiau daug vaikščiojusi pėsčiomis, šiandien moteris vis dažniau naudojasi viešuoju transportu. „Jau turiu lengvatų“, – šypteli ji.

O ką rinktųsi – renginį ar sodą? „Jau geriau renginys nei sodas“, – nedvejodama atsako V. Struckienė.

Vis dėlto sezono metu vieną dieną per savaitę ji stengiasi rasti draugės Irenos sode. Geros draugės čia dalijasi ne tik daržo gėrybėmis, bet ir bendryste, kartu lankydamos ir kultūros renginius bei kitas veiklas.

„Aš viena niekur neinu, man reikia draugijos“, – sako alytiškė.

O savo vardą Vidūna šiandien taria paprastai ir be aiškinimų. Galbūt todėl, kad vardas, kurį kadaise autobuse išgirdo jos močiutė, per daugybę metų tapo nebe retu ar neįprastu vardu, o tiesiog jos vardu.

Komunikacijos skyriaus informacija