Istorikas Vilmantas Dunderis apie kurortu buvusį Alytų: „Jo ženklų galime rasti ir dabar“

Miestai kalba ne žodžiais. Miestai kalba savo gatvėmis, fasadais, kiekviena plyta, kurioje slepiasi žmonių prisiminimai ir atminimai. Kartais tereikia sulėtinti žingsnį ir pažvelgti atidžiau, kad pažįstamos vietos atsivertų visai kitomis spalvomis.

Rugsėjo 12–13 dienomis Alytuje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba. Alytus“, kviečiantis iš naujo atrasti miestą per architektūrą, istorijas ir žmones. Kad galėtume dar geriau pažinti Alytų ir kokie istorijos sluoksniai slepiasi šiame mieste, kalbėjomės su istoriku Vilmantu Dunderiu.

Alytaus miesto identitetas kito ne vieną kartą – jis buvo žinomas kaip pramonės, baltosios rožės, meilės, žaliasis miestas.  Kokie identitetai miesto istorijoje matomi ryškiausiai?

Žvelgiant istoriškai, vienas svarbiausių ir seniausių Alytaus simbolių buvo piliakalnis. Kelių šimtmečių laikotarpiu jis buvo gerai žinomas objektas ir neatsiejama miesto dalis. Šiandien jis tebėra svarbus tiems, kurie domisi miesto istorija. Vėliau atsirado ir naujų simbolių – vienas ryškiausių yra Laisvės angelas. Jis turi įdomią istoriją: buvo sukurtas, vėliau išnyko iš miesto erdvės, o galiausiai buvo atkurtas. Tai vieni ryškiausių istorinių Alytaus simbolių.
Alytus ilgą laiką buvo suvokiamas kaip kurortas. Vėliau, sovietmečiu, pradėta kryptingai formuoti miesto, kaip pramonės centro, tapatybė. Pramonė sparčiai augo, todėl ir šiandien kartais girdime svarstymų, kad reikėtų atkurti Alytų kaip pramonės miestą. Tačiau kartu išliko ir žaliojo miesto identitetas. Maždaug 30 procentų Alytaus teritorijos sudaro želdynai ir vandens telkiniai, todėl žalio miesto įvaizdis niekur nedingo.
Baltoji rožė taip pat natūraliai išliko svarbiu miesto simboliu – tai Alytaus herbo dalis. Nors baltos rožės motyvas sutinkamas ir kitų miestų heraldikoje, Alytuje jis įgavo savitą prasmę ir tapo vienu iš pagrindinių miesto atpažinimo ženklų.
Pastaraisiais metais atsirado ir naujų miesto simbolių. Vienas jų – voverė. Ši idėja kilo todėl, kad voverės natūraliai gyvena Alytaus miesto parkuose ir yra neatsiejama jų dalis. Šiandien tai jau matome realybėje – voverės tapo savotišku Alytaus ženklu. Miestas turi daug skirtingų simbolių, ir kiekvienas gali pasirinkti, kuris jam artimiausias.

Kalbant apie identitetą, tarpukario metai Alytui buvo itin reikšmingi. Tuo metu Alytus tapo Dzūkijos sostine, įgavo kurorto statusą. Kokį Alytų matė tuometiniai gyventojai? 

Tai puikiai iliustruoja 1891 metų prisiminimai. Tais metais jaunas kunigas Justinas Staugaitis, baigęs kunigų seminariją, buvo paskirtas tarnauti Alytuje. Vėliau savo atsiminimuose jis aprašė pirmąjį įspūdį apie miestą. Nusileidus nuo kalno atsivėrė nedidelis miestelis – kelios smėlėtos gatvės, kelios dešimtys medinių namų šiaudiniais stogais. Tai buvo tipiškas to meto Lietuvos miestelis, niekuo ypatingai neišsiskiriantis.
Tačiau netrukus miesto veidas pasikeitė. 1911 metų gaisras sunaikino didelę Alytaus dalį – sudegė apie 300 pastatų. Po šios nelaimės prasidėjo miesto atstatymas. Pamažu šiaudinius stogus keitė tvirtesni statiniai, daugėjo mūrinių namų, dalis kurių išliko iki šių dienų. Miestas buvo planuojamas vis nuosekliau, atsirado nauji kvartalai, gatvių tinklas, o architektai ir inžinieriai kūrė modernesnį Alytaus veidą.

Druskininkų kurorto statusą tuo metu užtvirtino auganti poilsiui skirta architektūra. O kaip Alytuje? Ar yra išlikusių ženklų, kad anksčiau miestas turėjo kurorto statusą?

Taip, jų tikrai yra. Rytinėje miesto dalyje iki šiol išlikęs vadinamasis Kurorto kvartalas. Pats jo pavadinimas primena laikotarpį, kai Alytus buvo kryptingai plėtojamas kaip kurortinis miestas. Žinoma, lyginti Alytų su Druskininkais reikėtų atsargiai. Verta prisiminti, kad tarpukariu Druskininkai buvo okupuotoje Lenkijos teritorijoje, todėl Lietuvos gyventojams jie nebuvo lengvai pasiekiami. Dėl šios priežasties Lietuvoje pradėta ieškoti kitų vietų, galinčių atlikti kurorto funkciją.
Alytus tam labai tiko. Miestą supo pušynai, Nemunas, švarus oras ir vaizdingas kraštovaizdis. Visa tai natūraliai traukė poilsiautojus. Būtent dėl šių gamtinių privalumų Alytus buvo pasirinktas kaip vienas iš Lietuvos kurortų. Tai skatino miesto plėtrą, buvo planuojami nauji kvartalai, kuriama poilsio infrastruktūra.
Tiesa, kurorto istorija galėjo būti dar turtingesnė. Alytaus apylinkėse buvo aptikta mineralinio vandens šaltinių, apie juos anuomet nemažai rašyta spaudoje. Buvo tikimasi, kad ateityje jie galėtų būti panaudoti gydymo ir sveikatinimo reikmėms. Vis dėlto ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta. Todėl pagrindiniais Alytaus privalumais išliko grynas oras, pušynai, upė ir natūrali gamtinė aplinka.

Ar Alytus buvo mėgstamas kurortas? Ar jis galėjo konkuruoti su Palanga, Birštonu, Kačergine?

Žvelgiant į to meto kurortų statistiką, šiandien skaičiai gali pasirodyti kuklūs. Pavyzdžiui, jei Palanga vieną vasarą sulaukdavo apie 2,5 tūkstančio poilsiautojų, tai buvo laikoma prastu sezonu. Sėkmingais metais jų skaičius siekdavo 5–6 tūkstančius. Alytuje mastai buvo mažesni – per sezoną čia apsilankydavo maždaug 300–500 poilsiautojų. Vis dėlto tuo metu tai buvo reikšmingas skaičius ir svarbus postūmis miesto ekonomikai.
Sparčiai augant poilsiautojų skaičiui, miestas nespėjo kurti reikiamos infrastruktūros. Didžiausia problema buvo apgyvendinimas – tiesiog trūko vietų apsistoti. 
Gavus kurorto statusą buvo suplanuotas naujas gyvenamasis kvartalas. Jame suformuota apie 150 sklypų. Savivaldybė skatino gyventojus statyti vasarnamius ar gyvenamuosius namus, kuriuose būtų galima apgyvendinti poilsiautojus. Statybos leidimuose net buvo numatyta, kad namai turi būti pritaikyti vasarotojų apgyvendinimui.
Spaudoje net buvo rašoma, kad vasaros sezono metu kai kurie alytiškiai išsikeldavo gyventi į pagalbines patalpas ar vasaros virtuves, o savo namus išnuomodavo poilsiautojams. Žinoma, sunku pasakyti, kiek tokie pasakojimai buvo paplitę, tačiau jie puikiai atspindi to meto kurortinio gyvenimo atmosferą.

Ar šiandien dar galima rasti autentiškų tarpukario vilų?

Jų liko nedaug. Dalis pastatų buvo nugriauti, kiti perstatyti arba smarkiai rekonstruoti. Vis dėlto Kurorto kvartale ir kai kuriose gretimose gatvėse dar galima aptikti autentiškų vilų ar jų fragmentų. Jos leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė tarpukario kurortinis Alytus. Reikia tik mokėti jas pastebėti.

Kaip miesto architektūra atspindėjo to meto žmonių gyvenimo būdą? Ar gyventojai spėjo prisitaikyti prie besikeičiančio miesto?

Prisitaikyti teko. Kurorto statusas reiškė ne tik galimybes, bet ir tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, kurortiniame rajone buvo ribojamas ūkinių gyvulių laikymas. Tai buvo daroma dėl estetikos ir poilsiautojų komforto. Miesto parke buvo draudžiama ganyti gyvulius, kūrenti laužus, niokoti želdinius. Tokie reikalavimai šiandien atrodo savaime suprantami, tačiau anuomet jie žymėjo perėjimą nuo kaimiško miestelio prie modernaus kurorto.

Prie Alytaus veido keitimosi prisidėjo ir Vytautas Trečiokas, kuris būdamas vos 23 metų tapo Alytaus miesto vyr. inžinieriumi. Kokią įtaką jis padarė Alytaus miesto plėtrai? 

Nors šiandien sunku tiksliai įvertinti vieno žmogaus indėlį, akivaizdu, kad jis buvo reikšmingas. Trečiokas parengė daugybę projektų ir prisidėjo prie miesto plėtros. Pirmieji Alytaus plėtros planai buvo parengti dar 1923 metais, o 1926 ir 1928 metais jie buvo patvirtinti Vidaus reikalų ministerijoje. Vėliau, jau dirbant Trečiokui, miestas buvo toliau kryptingai vystomas.
Vienas ryškiausių jo darbo pavyzdžių – bulvarų sistema. Tuo metu tai buvo gana modernus urbanistinis sprendimas. Net spaudoje buvo diskutuojama, kuriame mieste – Kaune ar Alytuje – bulvarų daugiau. Šiandien ši diskusija skamba su šypsena, tačiau anuomet ji rodė, kad Alytus buvo laikomas modernėjančiu miestu.

Kokius modernaus miesto simbolius buvo galima pamatyti? 

Pakanka pasivaikščioti po miesto centrinę dalį. Didžioji jos dalis susiformavo būtent tarpukariu. Vėliau, sovietmečiu, atsirado naujų gatvių, dalis kvartalų buvo pertvarkyta, tačiau pirminė urbanistinė struktūra išliko gana aiškiai matoma.
Vienas ryškiausių pokyčių – sklypų dydis. Tarpukariu individualių namų sklypai dažnai siekdavo apie 24 arus. Tai buvo dideli sklypai, leidę kurti erdvią gyvenamąją aplinką. Sovietmečiu jie buvo padalyti į gerokai mažesnius – dažniausiai po 6 arus. Dėl to keitėsi užstatymo tankis ir visas rajono charakteris.
Vis dėlto iki šiol šiame rajone galima pamatyti nemažai tarpukario architektūros. Daugelį pastatų projektavo jauni modernizmo architektai, todėl rajonas išlaikė savitą architektūrinį charakterį.
Žinoma, dalis pastatų per dešimtmečius buvo perstatyti ar rekonstruoti. Kai kur atsirado papildomi aukštai, pasikeitė fasadai, tačiau net ir po šių pokyčių galima atpažinti pirminę architektūrą. Tai rodo, kad tarpukario Alytaus urbanistinė struktūra išliko gerokai geriau, nei kartais manoma.
Vis dėlto kurorto statusas Alytų įpareigojo ir skatino mąstyti plačiau. Buvo planuojama statyti viešbutį, rengti naujus visuomeninius pastatus, plėtoti poilsio infrastruktūrą. Dalis šių planų taip ir liko projektuose, nes juos nutraukė prasidėjusi okupacija. Iki šiol yra išlikę kai kurių anuomet planuotų pastatų brėžiniai, leidžiantys įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti tarpukario Alytus.
Jei pažvelgtume į miesto ribas, šiandien sunku įsivaizduoti, koks nedidelis Alytus buvo tarpukariu. Iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pietinė miesto riba ėjo ties dabartine Vilniaus gatve. Vieta, kurioje dabar esame, anuomet buvo laikoma miesto pakraščiu. Tarpukario Alytus iš esmės telkėsi tarp dabartinių Tvirtovės, Vilniaus ir Ulonų gatvių – tarpukariu suprojektuotos miesto dalies.
Už šių ribų vyravo pavieniai gyvenamieji namai, o dalyje teritorijų kūrėsi pramonės įmonės. Veikė aliejaus fabrikas, vėliau atsirado ir kitų gamybos objektų. Miestas augo pamažu, tačiau labai nuosekliai – kartu vystėsi tiek gyvenamieji rajonai, tiek pramonė.

Ar tarpukariu Alytaus augimą labiausiai lėmė kariuomenė?

Kariuomenė neabejotinai buvo vienas svarbiausių augimo veiksnių, nes tuo metu Alytuje buvo netgi trejos kareivinės. Vieni daliniai atvykdavo, kiti būdavo perkeliami, tačiau bendras kariškių skaičius buvo didelis. Tai darė įtaką ne tik gyventojų statistikai, bet ir visam miesto gyvenimui – augo prekyba, paslaugų sektorius, buvo statomi nauji pastatai, gerinama infrastruktūra.
Jei pažvelgtume į gyventojų skaičių, pokytis buvo labai ryškus. XIX amžiaus pabaigoje Alytuje gyveno apie 3,5 tūkst. žmonių, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje gyventojų skaičius jau siekė apie 10 tūkstančių. Tai rodo, kad miestas augo itin sparčiai.
Kartais sakoma, kad tarpukario Alytus buvo nedidelis miestas. Tačiau viskas priklauso nuo to, su kuo lyginame. Pagal gyventojų skaičių jis buvo vienas didesnių Lietuvos miestų, o pagal augimo tempus tam tikrais laikotarpiais net patekdavo tarp sparčiausiai augančių.

O kaip buvo su Pirmuoju Alytumi? Ar jis vystėsi taip pat sparčiai kaip dabartinis miesto centras?

Ne visai. Pirmasis Alytus vystėsi gerokai lėčiau. Ten veikė keletas svarbių objektų – chemijos pramonės įmonė, kariniai daliniai, vėliau įvairios mokymo įstaigos. Tačiau pagrindinis miesto administracinis, visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas koncentravosi dabartinėje Alytaus centro dalyje. Todėl natūralu, kad būtent ši miesto pusė augo sparčiausiai.
Vis dėlto galima sakyti, kad ilgą laiką Alytus buvo tarsi du miestai viename. Nemunas ne tik dalijo miestą geografiškai, bet ir formavo skirtingą jo raidą. Net bažnytinė administracija buvo padalyta – viena miesto dalis priklausė Kaišiadorių vyskupijai, kita – Vilkaviškio vyskupijai. Skyrėsi ir kai kurios valstybinės institucijos. Toks savotiškas dualizmas Alytuje egzistavo ilgą laiką.
Kartais pasirodydavo idėjos suskirstymą įteisinti, tačiau labiau kaip entuziastų sumanymai nei realūs projektai, tačiau diskusijų netrūko. Vis dėlto jos taip ir liko tik idėjomis – miestas išliko vientisas.

Ar Pirmasis Alytus taip pat dalyvavo kuriant kurorto įvaizdį?

Mažesne apimtimi. Didžioji dalis kurortinės infrastruktūros buvo kuriama dabartiniame miesto centre ir Kurorto kvartale. Vis dėlto Pirmajame Alytuje taip pat buvo objektų, susijusių su poilsiu. Čia buvo žinomi mineralinio vandens šaltiniai, apie kuriuos anuomet nemažai kalbėta. Deja, jų potencialas taip ir nebuvo išnaudotas.

Ar tie šaltiniai yra išlikę iki šių dienų?

Deja, ne. Šiandien jų vietą sunku net tiksliai nustatyti. Dalis teritorijos pasikeitė, kita buvo užstatyta ar pritaikyta kitoms reikmėms. Todėl mineralinio vandens istorija liko labiau istoriniu faktu nei gyva miesto tapatybės dalimi.

Ką šiandien miesto architektūra gali papasakoti apie anuomet gyvenusius žmones?

Labai daug. Pastatai yra tarsi istorijos liudininkai. Jie leidžia suprasti, kokį miestą žmonės norėjo kurti, kokios buvo jų vertybės ir gyvenimo būdas. Tarpukario Alytuje buvo siekiama modernumo, tvarkos ir estetikos. Tai matyti tiek gyvenamuosiuose namuose, tiek visuomeniniuose pastatuose, tiek gatvių planavime.
Net ir šiandien vaikštant po miestą galima atpažinti skirtingus jo istorijos sluoksnius. Vienur išlikusi tarpukario architektūra, kitur matyti sovietmečio pertvarkymai, o dar kitur – šiuolaikinės intervencijos. Visa tai pasakoja miesto istoriją ne prasčiau nei archyviniai dokumentai.
Todėl svarbu saugoti ne tik pavienius pastatus, bet ir visą urbanistinę miesto struktūrą. Būtent ji leidžia suprasti, kaip Alytus augo, keitėsi ir kokį kelią nuėjo iki šiandienos.
Galbūt svarbiausia tai, kad Alytus niekada neprarado savo gebėjimo keistis. Per daugiau nei šimtmetį jis buvo pasienio miestas, karinis centras, kurortas, pramonės miestas, o šiandien vis dažniau pristatomas kaip žalias, gyvenimui patogus miestas. Visi šie etapai yra vienodai svarbūs, nes kartu jie ir suformavo dabartinį Alytaus identitetą.

Koks yra Alytus Jūsų, kaip alytiškio akimis?

Ramus ir žalias. Toks, kokį matome dabar. Alytaus centrinėje dalyje besilankančius turistus irgi dažnai stebina čia esanti ramuma ir žaluma. Man tai yra išskirtinė miesto savybė.

Ačiū Jums už pokalbį.

Atraskite Alytaus architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 12–13 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Alytus“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.

Projektą „Pastatai kalba. Alytus“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė. Partneris – Alytaus turizmo informacijos centras.

Jono Danielevičiaus nuotr.