Anzelmo Matučio parke susituokę alytiškiai Rokas ir Teresė: vestuvės, kuriose susitiko meilė, tradicijos ir kūryba

Alytiškiai Rokas ir Teresė Sutkai savo meilę įprasmino išskirtinai – jie susituokė Anzelmo Matučio parke, vienoje naujausių išvažiuojamųjų santuokų vietų Alytaus mieste. Vėliau tėvų sodyboje besitęsusi jaunavedžių šventė buvo apsupta lietuviškų tradicijų, artimų žmonių, kūrybos ir meilės savo kraštui.

Svarstė ne vieną vietą santuokos ceremonijai

Be Miesto sodo ir piliakalnio, Anzelmo Matučio parkas tapo ta vieta, kurioje Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės būklės aktų įrašų skyriaus darbuotojai jau įregistravo ne vieną santuoką.

Liepos 25-ąją čia susituokė ir Rokas bei Teresė.

Jaunieji svarstė ne vieną vietą savo ceremonijai. Tarp variantų buvo ir Alytaus fortas netoli „Regitros“. Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodė itin romantiškas, tačiau nuvykę apžiūrėti jaunavedžiai liko maloniai nustebinti – fortas pasirodė gražus, tik jiems pritrūko medžių, o Roką ir Teresę labai žavi miškas.

Todėl buvo svarstoma ir galimybė tuoktis Vidzgirio botaniniame draustinyje, tačiau šios idėjos įgyvendinimas pasirodė sudėtingas. Be kitų dalykų, miške nėra tinkamos aikštelės, kurioje būtų tilpę visi svečiai, todėl šio varianto teko atsisakyti.

Tuomet savivaldybės darbuotojai alytiškių porai pasiūlė Anzelmo Matučio parką. Jis iš karto tiko – čia buvo ir gamta, ir patogus privažiavimas, ir scena, ir užtektinai vietos svečiams.

„Jame derėjo viskas, ko mums reikia: ir gamta, ir civilizuotai galima ateiti, ir scena lyg tam gražiai skirta pritiko, ir vietos atsisėsti žmonėms pakako“, – pasakoja Rokas ir Teresė.

Jaunuosius jų svarbią dieną pasveikino bei dovaną įteikė ir skulptorius Kęstutis Benedikas. Jo nuo 2012 m. organizuojami simpoziumai prisidėjo prie to, kad šalia Anzelmo Matučio muziejaus esantis parkas tapo patrauklia, alytiškių ir miesto svečių pamėgta erdve. 2018 m. parkui oficialiai suteiktas Anzelmo Matučio vardas.

Septynios dešimtys svečių ir lietuviškos tradicijos

Parkas jaunavedžiams tiko ne tik dėl gamtos, bet ir dėl galimybės sutalpinti gausų būrį svečių. Jų buvo apie 70.

„Pusė svečių buvo pulkas! 15 pamergių, visos po pabrolį ir dar ekstra 4 pabroliai, taigi 15 pamergių ir 19 pabrolių, nes neužteko pamergių“, – juokiasi Teresė.

Pirmoji jaunos šeimos šventė, po santuokos įregistravimo persikėlusi į sodybą, tęsėsi ne vieną dieną. Jaunavedžiai šypsodamiesi sako, kad jų vestuvės buvo mažiausiai dviejų dienų, o paskutinė viešnia – kartvelė draugė – išvyko trečią dieną.

Iš užsienio atvažiavę svečiai su dideliu smalsumu įsitraukė į lietuviškas vestuvių tradicijas ir mėgavosi kiekviena šventės akimirka. „Nieko nesuprantame, bet labai įdomu“, – juokėsi jie.

Ispanijoje gyvenanti poros draugė argentinietė netgi prisidėjo prie vienos iš tradicijų – užtvėrė jauniesiems kelią į sodybą ir prašė išpirkos – saldainių.

Rokas iki šiol nebuvo dalyvavęs tradicinėse lietuviškose vestuvėse, o Teresė tokiose buvo tik vaikystėje – savo brolio vestuvėse. Tačiau abu norėjo būtent tradicinių lietuviškų vestuvių. Apie tradicijas daugiau sužinoję iš Teresės tėvų ir brolio pasakojimo, suprato, kad ypatingo žmogaus reikia piršlio vaidmeniui.

Juo tapo jaunųjų draugas, Alytaus miesto teatro aktorius, renginių vedėjas Povilas Adomaitis.

„Mes supratome, kad vestuvėse stiprus yra piršlio vaidmuo, ir jis turi būti žmogus pasikaustęs, nes turės visą dieną būti ne šiaip svetys. Ir mes pagalvojome, kad žinome tokį žmogų, kuris atitinka piršlio archetipą. Mums derėjo ir jo lietuviškumas. Povilas mums labai tiko“, – pasakoja Teresė.

„Tobulas piršlys, būtent toks, kokį ir įsivaizdavome. Bardų bardas!“ – priduria Rokas.

P. Adomaičiui tai buvo pirmoji piršlio patirtis. Jis šio vaidmens ėmėsi kaip paslaugos draugams, tačiau, kaip juokauja jaunavedžiai, galbūt tai galėtų tapti ir nauju jo amplua.

Kaip ir priklauso pagal tradiciją, antrąją dieną piršliui grėsė „pakorimas“. Vis dėlto ir šį kartą piršlys melagis buvo išgelbėtas, kai jaunoji jį perjuosė rankšluosčiu.

Tiesa, piršliui kompanijos nepalaikė nei svočia ar piršlienė.

Nori puoselėti lietuviškus dalykus

Rokas ir Teresė įsitikinę, kad lietuviškos tradicijos šiandien vėl tampa svarbios ir patrauklios.

„Mums atrodo, kad sugrįžta tradicijos. Ir tai labai smagu. Regis, kad jau natūraliai praeina susižavėjimas vakarietiškais dalykais. Grįžta susižavėjimas tuo, kad mes turime kažką savito, ypatingo“, – sako sutuoktiniai.

Abu jie yra savanoriavę Andalūzijoje, Ispanijoje, gyvenimas kitoje kultūroje padėjo dar labiau įvertinti savąją.

„Kai pabuvome kitose kultūrose, atėjo suvokimas, kad mūsų lietuviški dalykai nepakeičiami. Jie mums labai prie širdies ir mes norime juos puoselėti“, – sako Teresė, pasirinkusi vyro pavardę ir tapusi Sutkiene. Jos nuomone, pavardės trumpinys tinka tik retais atvejais.

Alytus šios jaunos poros širdyje taip pat užima ypatingą vietą. Čia – jų namai, šeima, prisiminimai ir kraštas, su kuriuo juos sieja stiprus ryšys.

„Mane išlydėjo mano šeima, o paskui kartu su pabroliais vykome į Teresės tėvų namus Alytuje“, – pasakoja Rokas, džiaugdamasis ypatingu šventės ir namų jausmu.

Abu sutuoktiniai neslepia meilės savo miestui ir šaliai. „Mes labai mylime Alytų, labai mylime Lietuvą. Išvažiuoti norėtume nebent trumpam – padirbėti, pakeliauti, pasisemti patirties. Tačiau ilgam palikti Lietuvą tikrai nesinorėtų“, – sako jie.

Jaunieji – savo vestuvių šventės planuotojai 

Kūrybai prijaučiantys Rokas ir Teresė kartu jau beveik penkerius metus. Jie susipažino Kaune, studijų mieste, ir netrukus tapo pora.

Alytiškių vestuvės vyko Teresės tėvų sodyboje, kurią jie įsigijo šalia savo tėviškių.

Ruošdamiesi sutuoktuvėms Rokas ir Teresė ją puoselėjo beveik pusmetį – gražino aplinką, sodino gėles, kūrė jaukią ir šventišką atmosferą. 

Sodyba tapo ne tik jų vestuvių vieta, bet ir pirmųjų bendro gyvenimo akimirkų erdve – čia pora leidžia ir medaus mėnesį. „Norėjome tiesiog pasidžiaugti tuo, ką kartu sukūrėme“, – apie ypatingą ryšį su sodyba pasakoja jaunavedžiai.

„Dekoracijos, gėlės, puokštės, viskas pavyko labai puikiai, kaip sakoma, pranoko lūkesčius“, – šypsosi jie.

Teresė vestuvėms ne tik kūrė dekoracijas, bet ir pati pasisiuvo vestuvinę suknelę. Kartu su mama ji pagamino ir triaukštį vestuvinį tortą.

Rokas neslepia pasididžiavimo savo žmona – jo žodžiais, jam  teko tikra auksarankė.

Teresė sako, kad rankų darbas jai labai patinka. Ją domina vizualumas, puošnumas, skirtingų disciplinų derinimas ir projektai, kuriuose netrūksta detalių bei galimybių eksperimentuoti.

Po vestuvių – nauji kūrybiniai projektai

Garso dizainu užsiimantis R. Sutkus praėjusiais metais laimėjo Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendiją ir sukūrė audiovizualinę instaliaciją „Pasiklausant Alytaus“.

Tuo tarpu gruodį Audiovizualiųjų menų centre laukia naujas Teresės kūrybinis etapas – jos tapybos paroda, kurios tema susijusi su angelais ir jausmais. Kol kas menininkė daugiau paslapčių neatskleidžia.

Taigi didysis Roko ir Teresės vasaros projektas – jų vestuvės – jau įgyvendintas. Tačiau kūryba jų gyvenime nesibaigia. Kaip ir meilė Alytui – miestui, kuriame jie nori gyventi, kurti, puoselėti savo tradicijas ir kurio kraštovaizdyje įprasmino vieną svarbiausių savo gyvenimo dienų.

O jų meilę dabar saugo ne tik prisiminimai, bet ir simbolis – spynelė ant Baltosios rožės tilto.

Komunikacijos skyriaus informacija

Kęstučio Benediko nuotr.