Geriausias jaunasis fizinio ugdymo mokytojas T. Stankevičius: „Ugdyti jaunimą man yra didelė atsakomybė“

„Jeigu gali bėgti – bėk. Jeigu gali eiti – eik. Pirmieji rezultatai padės „užsikabinti“ už sporto. Atrask savo mylimą sporto šaką ir turėk kantrybės“, – patarimu, kaip pradėti sportuoti ir pamilti sportą, dalijasi geriausiu jaunuoju fizinio ugdymo mokytoju Lietuvoje pripažintas Dzūkijos mokyklos fizinio ugdymo mokytojas ir Alytaus sporto centro rankinio treneris Tadas Stankevičius.

„Sužinojęs, kad buvau pripažintas geriausiu fizinio lavinimo mokytoju, pagalvojau, kad čia kažkokia apgavystė. Pildžiau anketą ir tikrai nesitikėjau, kad tapsiu geriausiu Lietuvoje“ – pasakoja T. Stankevičius. 

Žinia apie šį įvertinimą Tadą pasiekė sausio 13-ąją.  Tą dieną jis gavo elektroninį laišką, perskaitęs jį, kaip pats prisipažįsta, nesuprato, kas įvyko. „Pasikviečiau kolegą ir paprašiau, kad jis perskaitytų tai, kas parašyta. Mane užplūdo geros emocijos. Buvo labai netikėta“, –  patirtomis džiaugsmo akimirkomis dalijasi pedagogas.

„Šis įvertinimas mane įpareigoja nesustoti ir dirbti toliau“, – prisipažįsta  šiuo metu mokytojo metodininko kvalifikaciją įgyti siekiantis Tadas. 

Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų apdovanojimus jau aštuonioliktus metus organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija bei Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija. Jie skirti pedagogams, kurie kasdien ugdo mokinių fizinį raštingumą, skatina judėjimą, sveiką gyvenseną ir diegia olimpines vertybes jaunajai kartai. 

Kai vaikystės aistra tampa profesija

T. Stankevičius ketvirtus metus Alytaus Dzūkijos mokykloje dirba fizinio ugdymo mokytoju ir penktus – rankinio treneriu Alytaus sporto centre. Vyras prisipažįsta sportuojantis visą gyvenimą.

Sportu jis susidomėjo dar vaikystėje. „Tuo metu visi kiemo vaikai sportavo, o aš Panevėžyje išbandžiau, ko gero, visas sporto šakas, išskyrus krepšinį“, – vaikystę gimtajame Panevėžyje prisimena Tadas. 

Tuomet, jis dar besimokydamas šeštoje klasėje, iš vieno klasioko sulaukė pasiūlymo – išmėginti rankinį. Ši idėja Tadui iš karto patiko – vos pabandęs, jis greitai pamėgo šį žaidimą. Nuo tada net nekilo minčių rinktis kitą sporto šaką: kuo toliau, tuo geriau jam sekėsi rankinis, kol galiausiai tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Įtakos šiam pasirinkimui, ko gero, turėjo ir tai, kad Tado mama jaunystėje yra žaidusi rankinį.

„Supratau, kad mokslininku netapsiu, todėl visą dėmesį skyriau sportui ir kur kas anksčiau nei klasiokai žinojau, kur studijuosiu“, – pasakoja studijas Vilniaus pedagoginiame universitete pasirinkęs Tadas.

„Būdamas devyniolikos patekau į vieną profesionaliausių ir stipriausių rankinio klubų Klaipėdoje, todėl šiame mieste praleidau trejus su puse metų. Pažaidęs ten pajutau norą paragauti legionieriaus duonos, tad iš Klaipėdos išvykau į Ukrainą – būtent ten ir prasidėjo mano tarptautinis kelias“, – pasakoja Tadas.

Dar žaisdamas Klaipėdoje jis susipažino su būsima žmona. Iš Lazdijų kilusi moteris Tadą pamatė per televiziją ir pati ryžosi jį užkalbinti. „Aš gal nebūčiau buvęs toks drąsus, bet ji parašė pirma – taip ir pradėjome bendrauti. Vėliau išvykau į Ukrainą, tad mūsų santykiai buvo išbandyti per atstumą. Po metų jau kartu išvykome į Rumuniją“, – su šypsena prisimena Tadas.

Ne tik pamokos, bet ir vertybės: mokytojo Tado požiūris į ugdymą

Prieš ketverius metus iš Suomijos į Lietuvą grįžęs T. Stankevičius nusprendė baigti profesionalaus rankininko karjerą ir  Alytaus sporto centre pradėjo dirbti treneriu bei vis dažniau pagalvodavo, kad turi daugiau laiko, kurį norėtų prasmingai išnaudoti. Tuomet ir kilo mintis dirbti mokykloje – juk pamokos vyksta iki pietų, o trenerio darbas galėtų prasidėti joms pasibaigus.

Dzūkijos mokykloje kaip tik tuo metu vyko rankinio treniruotės. Vieną dieną šios mokyklos koridoriuje Tadą susistabdė pavaduotoja ugdymui Silva Balčiuvienė ir pasiūlė mokytojo darbą. „Gavęs jį, ilgai nesvarsčiau ir labai greitai apsisprendžiau – pasiūlymas man patiko“, – prisipažįsta mokytojas. 

Net ir prabėgus keliems darbo mokykloje metams fizinio ugdymo mokytojas džiaugiasi sprendimu dirbti pedagoginį darbą. „Mano tvarkaraštis mokykloje sudėliotas taip, kad ketvirtadieniais–penktadieniais neturiu pamokų, tad galiu laiko skirti varžyboms. Vis dar žaidžiu „Varsos“ vyrų komandoje“, – puikiomis darbo sąlygomis Dzūkijos mokykloje džiaugiasi Tadas.

Jauną mokytoją džiugina ir ryšys su mokiniais. „Aš stengiuosi nebūti griežtas mokytojas, mes su mokiniais dažnai pajuokaujame. Man patinka jausti vaikų pulsą ir tai, kuo jie gyvena ir kvėpuoja. Vaikai man suteikia energijos. Aišku, jie daug ir pasiima, bet jei visa tai pasvertume svarstyklėmis, jokie paaukoti dalykai jų nesugebėtų nusverti“, – prisipažįsta pedagogas ir pasidalija mintimis apie taikomus ugdymo metodus.

„Vaikams viską stengiuosi perteikti savo pavyzdžiu. Juk negaliu mokiniui sakyti nevalgyti bandelės, jei pats ją valgau. Manau, kad asmeninis pavyzdys daro didžiausią įtaką. Motyvacija vaikams nėra pastovi – vieną dieną ji yra, kitą gali ir dingti. Todėl savo darbe taikau discipliną, tęstinumą ir savianalizę. Mokiniai lygina dabartinius rezultatus su praėjusių metų pasiekimais, o progreso pastebėjimas jiems yra itin svarbus. Jei pažangos niekas nemato, susidomėjimas sportu pamažu ima blėsti“, – teigia mokytojas.

Pasak jo, domėtis sportu vaikus dažniau paskatina klasiokai. Jo teigimu, klasiokai neretai daro net didesnę įtaką nei mokytojai – tiek teigiama, tiek neigiama prasme. „Tie mokiniai, kurie patys sportuoja, dažnai paskui save įtraukia ir anksčiau nesportavusius vaikus. Aš labai žaviuosi tokiais vaikais ir visada stengiuosi juos pastebėti bei pagirti“, – mokiniais džiaugiasi Tadas ir priduria: „Ugdyti jaunimą man yra didelė atsakomybė.“

Naują pedagogą neramina tik vienas dalykas – prastėjantis mokinių fizinis pasirengimas ir sveikata. „Viskas aišku, dėl ko tai vyksta, kai aš augau, su visomis sporto šakomis susipažinau kieme ir manęs nereikėjo nieko mokyti, o dabar kartais su vaikais pradedame dirbti ne nuo nulio, o nuo minuso – kai kurie vaikai nepratę ir nemoka bėgti, šokti į tolį, šokinėti su šokdyne“, – sako Tadas.

Mobiliųjų telefonų ekranai ir begalinis cukraus vartojimas yra tai, su kuo jaunam pedagogui nuolat tenka kovoti, bet, anot Tado, šią kovą jis dažniausiai laimi. „Jaučiu, kad kai kuriems vaikams padarau įtaką.  Mes pasikalbame, kokį maistą rinkti mokyklos valgykloje ar parduotuvėje. Juk kartais iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę jau yra gerai“, – sako mokytojas.

Rankinio trenerio filosofija – ne čempionai, o stiprūs žmonės

Alytaus sporto centre Tadas treniruoja tris rankininkų grupes, kuriose žaidžia 2012 ir 2015 metais gimę vaikai.

„Mano tikslas nėra, kad iš jų  išaugtų čempionai. Man svarbu, kad iš jų užaugtų tvarkingi, paslaugūs, empatiški ir kantrūs vyrai“, – savo siekį treniruojant jaunuosius sportininkus įvardija Tadas. 

Mokytojas ir treneris džiaugiasi, kad Alytuje gausu sportui pritaikytų erdvių. Jas vyras vertina aukščiausiu balu. 

„Aukščiausias lygis. Mes turime neįtikėtiną miestą, kuriame gausu parkų, takų, lauko treniruoklių, aikštelių. Alytaus sporto centre po vienu stogu turime baseiną, maniežą ir sporto salę, tuo pasigirti gali ne kiekvienas mūsų šalies miestas“, – gražių žodžių negaili Tadas. 

Trenerį džiugina ir augantis alytiškių noras sportuoti. „Aš pastebiu, kad Alytuje gyvena aktyvūs žmonės. Anksčiau matydavau vos vieną kitą prabėgantį alytiški, o dabar išėjęs pasivaikščioti pastebiu, jog žmonės tapo aktyvesni – bėgioja eina pasivaikščioti“, – priduria aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis Tadas. 

Komunikacijos skyriaus informacija