Vidzgirio miške pagerbtas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas

Rugsėjo 23-iąją Vidzgirio miške, prie žydų memorialo, buvo pagerbtas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas. Tylos minute susirinkusieji pagerbė žuvusiųjų atminimą, padėjo gėlių ir simbolinių akmenėlių – pagarbos, atminimo ir neišnykstančios istorinės atminties ženklą.

Renginio metu skambėjo meninė programa, kurią pristatė Šv. Benedikto gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Atminimo žodį tarė Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Loreta Šernienė bei Šv. Benedikto gimnazijos kapelionas Rimantas Simanavičius. Jie kvietė šią dieną priimti ne tik kaip istorinės atminties datą, bet ir kaip svarbią pamoką šiandienai – prisiminti žuvusius, pagerbti juos gelbėjusius žmones ir kalbėti apie žmogaus orumą bei atsakomybę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Alytus buvo daugiatautis miestas. Žydų bendruomenė buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Čia žydai gyveno, dirbo, kūrė šeimas, augino vaikus, puoselėjo savo tradicijas ir bendruomeninį gyvenimą. Jie buvo Alytaus žmonės – mūsų miesto istorijos ir kasdienybės dalis.

Todėl Holokausto istorija Alytuje nėra tolima, nuo mūsų miesto atskirta praeitis. Tai – mūsų miesto istorija.

1941 m. vasarą ir rudenį Alytaus žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Žmonės buvo persekiojami, žeminami, iš jų buvo atimamos teisės, namai ir turtas, o galiausiai – gyvybė. Vidzgirio miškas tapo viena iš masinių žudynių vietų. Čia buvo nužudyti Alytaus ir aplinkinių vietovių žydai – vyrai, moterys ir vaikai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1941 m. rugpjūtį ir rugsėjį čia buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis žydų.

Tačiau tai nėra vien skaičiai.

Už kiekvieno skaičiaus buvo žmogus – su savo vardu, šeima, namais, svajonėmis ir gyvenimu. Žmonės, kurie gyveno Alytuje, dirbo, kūrė, mylėjo, augino vaikus ir buvo mūsų miesto bendruomenės dalis.

Šiandien negalime pakeisti to, kas įvyko prieš 85 metus. Tačiau galime pasirinkti, ką iš šios istorijos išmoksime. Galime išmokti atpažinti neapykantą ir nežiūrėti abejingai, kai žeminamas ar skriaudžiamas kitas žmogus.

Atmintis nėra vien žvilgsnis į praeitį. Ji – ir mūsų atsakomybė šiandien.
Atminti reiškia žinoti.
Atminti reiškia kalbėti.
Atminti reiškia nepamiršti.
Atminti reiškia saugoti žmogaus orumą.

Tegul Vidzgirio miške išsakytas tylus pagerbimas tampa dar vienu priminimu, kad istorijos atmintis gyva tol, kol ją perduodame iš kartos į kartą, o praeities tragedijos pamokos padeda kurti jautresnę, pagarbesnę ir atsakingesnę visuomenę.

Komunikacijos skyriaus informacija