Penkis sūnus užauginusi alytiškė Dalia Sakalauskienė: „Mama yra ašis, apie kurią sukasi visa šeima“

„Mamos meilės lašeliai susideda iš paprastų dalykų – pagalbos ir dėmesio vaikui“, – sako alytiškė Dalia Sakalauskienė, pretenduojanti į Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos apdovanojimą  – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.

Moteris kartu su vyru Juozu užaugino penkis sūnus. Šiandien jie visi jau suaugę, palikę tėvų namus, tačiau dažnai į juos sugrįžta. 

Dalios ir Juozo namų sienas puošia daugybė vaikų nuotraukų, kuriose užfiksuoti patys gražiausi jų didelės šeimos gyvenimo momentai. Fotografijose užfiksuotos vaikų ir anūkų šypsenos, šeimos švenčių akimirkos liudija – šiuose namuose gyvena darna ir laimė.   

Keliai susikirto institute

Dalia gimusi ir užaugusi Panevėžyje, o vyras  Juozas – Merkinėje. Jų gyvenimo keliai susikirto studijų laikais  Kaune, kai abu įstojo į Kauno technologijų institutą. Dalia ten įgijo inžinierės technologės, o vyras – inžinieriaus konstruktoriaus specialybę. 

Baigiantis studijoms į aukštąją mokyklą atvyko darbdaviai iš Marijampolės, ieškantys trijų specialistų. Instituto dekanate jiems buvo patarta pabandyti įkalbinti jau šeimą sukūrusią porą – juk kiti studentai, anksčiau atsisakę vykti į Marijampolę, vargu ar būtų pakeitę savo sprendimą.

„Tuo metu jau buvome sukūrę šeimą ir auginome du vaikus. Darbdavių pasiūlymas atrodė viliojantis – dviejų kambarių bendrabutis, o po penkerių metų pažadėtas nuosavas butas. Būtent tai ir paskatino mus pakeisti savo planus ir važiuoti į Marijampolę, o ne į Panevėžį ar Ukmergę, kur buvome gavę paskyrimus“, – prisimena Dalia.

Po trejų metų šeima gavo butą Marijampolėje, tačiau Sakalauskams  šiame mieste trūko artimųjų, draugų, savumo jausmo, todėl netrukus  jie priėmė sprendimą pradėti naują etapą ir persikelti į Alytų.

Buvo 1991-ieji metai, visus užklupo sunkūs laikai – neaplenkė jie ir Sakalauskų šeimos –  metus  vyras Juozas  niekaip  negavo darbo, nedirbo ir Dalia, tad moteris sumanė įkurti savo verslą  – ėmė siūti vaikiškus drabužius ir jais prekiaudavo turguje. Vėliau vyras gavo darbą AB „Snaigė”. Metams bėgant šeimoje gimė dar du sūnūs.

„Vaikus visada labai mylėjau. Dar paauglystėje vasaromis dirbdavau vaikų darželyje, kuriame dirbo ir mano mama, tad ryšys su mažaisiais man buvo artimas nuo pat jaunystės. Mano vyras augo keturių vaikų šeimoje, tačiau patys didelės šeimos iš anksto neplanavome. Vis dėlto gyvenimas viską sudėliojo savaip – užauginome penkis sūnus, nors širdyje tyliai tikėjomės susilaukti ir dukros“, – šypsodamasi pasakoja Dalia.

Vardų paieškos  – nuo knygų iki istorijos didvyrių

Sakalauskai penkiems savo sūnums davė išskirtinius vardus – Arnas, Arminas, Taidas, Oldas ir Gajus. Dalios teigimu, vardus vaikams parinkti padėjo perskaitytose knygose atrasti mylimi personažai ar tuo metu patikę muzikos atlikėjai. 

„Kai laukiausi trečiojo sūnaus, skaičiau I. Jefremovo knygą „Taidė Atėnietė”. Ta knyga man labai patiko ir tuomet pamaniau, kad jeigu gims mergaitė, pavadinsime ją Taide, bet susilaukėme sūnaus ir jį pavadinome Taidu“, – pasakoja D. Sakalauskienė.

Ne mažiau įdomi ir jauniausiojo sūnaus Gajaus vardo atsiradimo istorija. Pasirodo, vos gimęs jaunėlis pirmąsias dvi savaites augo be vardo. „Mano mama siūlė pavadinti jį Napoleonu, nes sūnus gimė rugpjūčio 15-ąją – per Napoleono vardadienį. Mes iš to tik pasijuokėme. Kartą kalbėdama su mama telefonu netyčia ištariau: „Na jau ne – tai Napoleonas, tai Cezaris...“ Ir staiga sustojau – „palauk... Gajus Julijus Cezaris!“ Tas vardas „Gajus“ man taip patiko, kad iš karto supratau – štai, radome savo sūnui vardą“, – šypsodamasi prisimena Dalia.

„Darbas išvaduoja nuo nuobodulio, visų nedorybių ir skurdo”

„Šeima man yra didžiausias gyvenimo projektas. Nors karjeros aukštumų nepasiekiau, nuo vaikystės buvau labai smalsi ir aktyvi – mėgau įvairias veiklas, stengiausi išbandyti viską, kas tik buvo įmanoma. Mokiausi groti akordeonu, fotografuoti, o kartu su drauge net lankiau gaisrininkų būrelį“, – atvirauja Dalia.

Akivaizdu, kad Sakalauskų šeimos projektas pavyko puikiai – trys iš penkių sūnūs profesinėje srityje pasekė tėvų pėdomis ir baigė inžinerijos studijas, ketvirtas sūnus Oldas baigė nekilnojamojo turto vadybos studijas, o jauniausiasis Gajus netrukus taps diplomuotu informacinių technologijų specialistu.

Dalia neslepia, kad didžiuojasi ir džiaugiasi savo vaikais bei prisimena, kaip juos auklėjo vaikystėje. „ Visi vaikai buvo geri – nepamenu, kad jie būtų kada nors susipykę. Juos nuo mažens mokiau mandagumo ir tarpusavio pagarbos: jei tik pastebėdavau netinkamą elgesį, vyriausiajam sūnui duodavau skaityti mandagumo taisykles, kurias jis turėdavo garsiai perskaityti visiems broliams. Dviejuose vonios kambariuose padėdavau dvi  enciklopedijas, vieną  apie žvėrelius, o kitą – apie mokslus. Po kurio laiko matydavau, kad vienas iš vaikų išeina iš vonios kambario su knyga rankose, vadinasi, jis jau kažką įdomaus rado. Atsigula į lovą, pradeda vartyti knygą ir iš karto prie jo prisijungia kiti vaikai ir ima kartu diskutuoti“, – vaikų auklėjimo taisykles išduoda Dalia.

Moters teigimu, sūnūs nuo mažens turėjo aiškią dienos rutiną – visi eidavo miegoti 21 valandą, prieš miegą nusiprausdavo ir patys išsiskalbdavo kojines ar marškinėlius, jei šie būdavo sutepti. Vaikams sugulus, Dalia visuomet jiems skaitydavo pasakas.

Kai vaikai paaugo, jie vis dažniau įsitraukdavo į kasdienius namų darbus ir tapdavo tikrais mamos pagalbininkais. Būdami vos šešerių, jie jau mokėjo plauti indus. Šis namų ruošos darbas jiems buvo paskirstytas paeiliui – vieną savaitę indus plaudavo vienas sūnus, kitą – kitas. Kiekvienas atsakingai tvarkydavo savo kambarį, rūpindavosi tvarka drabužių spintose.

Vaikams nesvetimi buvo ir kaimo darbai – vasaros metu jie vykdavo pas Merkinėje gyvenusius senelius padirbėti: grėbti šieną ar ravėti daržus. Prie pastarosios veiklos vaikams tekdavo prisidėti ir namuose, nes šeima prie namų turėjo nedidelį daržą.

Paaugus vaikams juos įtraukdavo ir į maisto gamybą – Dalia vis duodavo jiems  ką nors supjaustyti. Būtent taip vienas iš sūnų – Oldas, pamažu pamėgo gaminti ir šiandien, moters teigimu, virtuvėje ją net pralenkia. 

„Darbas išvaduoja nuo nuobodulio, visų nedorybių ir skurdo”, –  teigia puikiai vaikus išauklėjusi Dalia.
  
Koks yra laimingos šeimos receptas?

Moters teigimu, tvirta šeima nebūtų, jeigu joje nebūtų supratingo vyro: „Tvirta šeima, mano akimis, neįsivaizduojama be vyro. Jei šeimoje jo nėra, ji tarsi netenka atramos – vienai moteriai auginti net ir vieną vaiką  – labai sunku. Yra dalykų, kuriuose būtina pagalba, palaikymas ir bendrystė. Mano vyras – labai geras žmogus, mes puikiai sutariame, jis visada šalia ir padeda, kai reikia“, – gražių žodžių sutuoktiniui negaili moteris.

Ji prisimena, kad auginant mažus vaikus tarp jų visada vyravo supratimas ir pasidalijimas atsakomybe: „Niekada jo neprašydavau keltis naktimis. Jei man trūkdavo miego, rytais jis manęs nežadindavo – pasirūpindavo vaikų pusryčiais, išleisdavo juos į darželį ar mokyklą“, – pasakoja Dalia. 

Paklausta, koks gi yra laimingos šeimos receptas, moteris ilgai nesvarsto: „Šeimoje reikia nepamiršti skirti vienas kitam dėmesį bei padėti“.

„Mūsų šeimoje niekada nereikėdavo sakyti, kad vaikai turi padėti mamai ar tėčiui – jie patys suprasdavo, kada pagalbos reikia. Tiek dabar, tiek anksčiau, jei tik prigulu pailsėti, tuoj sulaukiu jų klausimo: „Ar jums nieko neskauda? Gal reikia ką nors atnešti?“ – vaikų rūpesčiu džiaugiasi Dalia.

Kai namai prisipildo anūkų klegesio

Daugiavaikė mama džiaugiasi ir tuo, kad šeimas sukūrę vaikai gyvena netoliese – Alytuje ar aplink jį, tik jauniausias sūnus gyvena Vilniuje, tačiau Dalia tikisi, kad laikui bėgant ir jis sugrįš ten, kur užaugo. 

Dabar Dalią ir Juozą džiugina ne tik sūnūs, bet ir juos aplankantys šeši anūkai. Anksčiau jie pas senelius užsibūdavo po keletą dienų, dabar dėl sveikatos prižiūrėti anūkus ilgiau ji jau nedrįsta, tačiau puikiai prisimena, kokių veiklų anksčiau jiems sugalvodavo: „Vasarą pas mus ilgesniam laikui viešėdavo ne tik anūkai, bet ir vyro sesers vaikai. Kartą sugalvojau jiems užduotį – kiekvieną rytą perskaitydavau po dešimt patarlių apie darbą, o jie turėdavo pasakyti, kiek jų įsiminė. Po savaitės pažadėjau prizą tam, kuris atsimins daugiausia“, – prisimena Dalia.

„Kad jūs būtumėte matę, kaip jie stengėsi, kaip įsitraukė – buvo tikras azartas ir smagus žaidimas. Iš pradžių buvau numačiusi 15 eurų prizą, tačiau vėliau persigalvojau ir visiems skyriau po keletą eurų, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, juk jie visi taip nuoširdžiai stengėsi“, – šypsosi moteris.

Šeimos stiprybė – mamos rankose

To, kad  pretenduoja į Prezidento apdovanojimą, Dalia nesureikšmina. „Žinoma, kiekvienam žmogui malonu, kai jo darbas yra pastebėtas ir įvertintas“, – sako ji.

Artėjant Motinos dienai Dalia visoms mamoms linki nepamiršti svarbiausio – meilės ir dėmesio savo šeimai. „Kad kiekvienas šalia esantis artimas žmogus jaustų rūpestį – nesvarbu, ar jis dar mažas, ar jau suaugęs. Kai kuriems mano sūnums dabar jau per keturiasdešimt, tačiau jiems vis dar reikia dėmesio ir šilumos. Tai natūralu – juk mama išlieka mama visą gyvenimą“, – šypsosi ji.

Pasak Dalios, mama šeimoje yra tarsi ašis, apie kurią sukasi visa šeima. „Net ir vyras gali daug pasiekti tada, kai šalia yra jį suprantanti, palaikanti žmona. Tuomet jo siekiai tampa tvirtesni, o galimybės – dar platesnės“, – įsitikinusi penkis sūnus užauginusi alytiškė.

Komunikacijos skyriaus informacija