Kraštotyros muziejuje – Viktoro Voronovo tapybos darbų paroda

Liepos 15 d.  17.30 val. Audiovizualiųjų menų centre bus atidaroma išskirtinė Viktoro Voronovo tapybos darbų paroda.

Viktoras Voronovas (1938-2023)

„Minioj žmonių pasitaiko tik keletas nepaliaujamai menui ištikimų asmenybių. Net vaikystėje, galimybių skurdo metais, jis lipdavo pro mokyklos langus, kad atsidarytų pianino klaviatūrą ir į ją bent pasižiūrėtų. Už tai gavęs pylos vaikas galėjo tik suklapsėti žydromis akimis ir nusišypsoti. Toks įsimylėjęs jis liko visą gyvenimą.“ – V. Voronovo anūkė Lėja Viktorija Voronovaitė

Spalvų ir simbolių tiršta Viktoro Voronovo tapyba pirmąkart pristatoma Alytaus publikai. Parodoje eksponuojami kūriniai iš V. Voronovo šeimos ir kolekcininko Laimio Sinkevičiaus privačių kolekcijų.

Dėl veiklos ir akiračio diapazono platumo autorių pelnytai galima vadinti multiinstrumentalistu. Maestro anūkė L. V. Voronovaitė taip prisimena įvairiapusę senelio asmenybę: „Retas atvejis, kai žmogus gyvenime išpildo viską, ką nori. (…) Suburti ansambliai, festivaliai, sporto rungtynės, kovos menai, tapyba, animacija, skraidymas parasparniu ir buriavimas – jam niekada nebuvo tik šiaip pomėgiai, greit įsižiebiančios, bet tą pačią sekundę užgęstančios liepsnos. Puikus pavyzdys, kaip nereikia norų leisti žemyn prie galimybių, o maloniai kankinantis, dar porą valandų ar savaičių „groti“ tol, kol išeis.“

V. Voronovas kilęs iš Vitebsko, Baltarusijos. Į Lietuvą su mama Klaudija Gukova pateko 1942-aisiais kartu su kitais į Alytų pervežtais Vitebsko žydais. Alytaus gete jie dirbo priverstinius darbus, o pabėgusius iš čia juos paslėpė ir davė darbo Punios (Alytaus r.) ūkininkas Vitunskis. Prasmingas faktas yra tai, kad iki karo K. Gukova dirbo Marko Šagalo namuose Vitebske ir bičiuliavosi su jo šeima. Turtingi mamos pasakojimai neabejotinai padarė įtaką V. Voronovo ateities pasirinkimams.

Nuo 1960 m. gyveno Druskininkuose, 7 deš. grojo miesto koncertiniame pučiamųjų orkestre. Atsitiktinumo dėka atvyko dirbti į Elektrėnus: 1963 m. ties Elektrėnais sugedo V. Voronovo motoroleris, kuriuo jis važiavo su draugu, kontrabosininku Broniumi Šličkumi. Muzikantai, ieškodami pagalbos, užsuko į vietinius kultūros namus, o ten sutikti bendraminčiai juos įkalbėjo… likti Elektrėnuose. Kaip rašo Virginija Jacinavičiūtė, netrukus paaiškėjo, kad V. Voronovo sieloje stipriai įsišaknijusi džiazo dvasia: „Jo iniciatyva Elektrėnuose gyvavęs saviveiklinis kvartetas paverstas džiazo kvartetu, o vėliau kvintetu „Volta“, kuris į sales pritraukdavo daugybę klausytojų, tačiau mažai kas žinojo, kad kvintete groja saviveiklininkai – grota išties profesionaliai, kūrinių aranžuotės buvo puikios.“

Kompozitoriaus, saksofonisto, aranžuotojo V. Voronovo muzikinė gyvenimo kelionė – turtinga įspūdžių ir neįkainojamų patirčių. Viena ryškiausių – iš 1968-ųjų, kai jis Elektrėnuose suorganizavo pirmąjį Lietuvoje džiazo festivalį. Imtis tokios avantiūros menininką skatino jo užsispyrimas, entuziazmas ir aistra muzikai. Žinia, sovietmečiu džiazas buvo draudžiamas – šio žanro muzika, kilusi iš už Atlanto, ideologiškai neatitiko režimo normų. Todėl džiazo festivalis buvo didelis įvykis ne tik Elektrėnų, bet ir visos Lietuvos kontekste. Prisimindamas festivalį V. Voronovas yra jį įvardinęs kaip stebuklą ir muzikinį sąjūdį.
Vėliau, 8 deš. pr. V. Voronovas grojo saksofonu „Trimito“ pučiamųjų orkestre, 1973 m. tapo filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ vadovu. 1981-1982 m. bendradarbiavo su roko grupe „Saulės laikrodis“, vėliau grojo J. Tiškaus vadovaujamame ansamblyje „Estradinės melodijos“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atitolo nuo aktyvios muzikinės veiklos, tačiau atrado tapybą.

TAPYBA

V. Voronovo paveiksluose daug muzikos motyvų ir muzikinių instrumentų, įgaunančių fantastines formas. Kūriniuose daug abstrakčių figūrų, siurrealistinių detalių. Šiuo atveju natūralu, kad menininko studijoje būta ne tik drobių, dažų, teptukų, bet ir muzikos instrumentų. Jie studijoje atliko savo funkciją – suteikė įkvėpimo, naujų minčių itin savitu stiliumi tapomiems paveikslams.

Šviesios atminties menotyrininkas, druskininkietis Adelbertas Nedzelskis 2012 m. dalijosi prisiminimais – pirmais savo įspūdžiais apie V. Voronovo tapybą: „Kai susipažinome, Viktoras buvo žinomas profesionalus muzikantas, garsių ansamblių dalyvis, ne tik atliekantis, bet ir kuriantis muziką, eruditas, sportininkas, įdomus pašnekovas. Kartą suintrigavo ir nustebino jo pakvietimas: ateik pažiūrėk, nutapiau paveikslą… Nedidelio formato paveiksliukas, atliktas be jokių įmantrybių, stebino sumanymo intelektualumu, netikėtų detalių sugretinimu, jų įprastinių reikšmių pakeitimu. Buvo įdomu. O kas toliau? Ar tai bus laisvalaikio praleidimas, ilsint nuo muzikos? Atsakė, kad – ne, planuoju to imtis rimtai, turiu veiklos planą, imsiuos savarankiškų studijų.

Į klausimą: ar galima sukurti save, Viktoras Voronovas, po nepaprastai didelio, intensyvaus darbo, gilinimosi į senųjų pasaulio tapybos meistrų technikas, technologijas, drobės paruošimo būdus, tapybos manieras ir daugelį kitų subtilybių, niuansų, atsirenkant ir įsisavinant sau priimtinus, pasiruošimo plane numatytus dalykus ir lygiagrečiai, sukauptas žinias, patirtį, taikydamas vis naujose, viena po kitos kuriamose drobėse, įrodė, kad – galima. Pasirodo, įmanoma sukurti savo originalų stilių, koloritą, muzika pagrįstą komponavimo manierą, išraiškingą realių detalių vaizdavimą sumaniai derinti su fantastiniu paveikslo turiniu, nuolatos tobulinant piešinį. Milžiniškas nuveiktas darbas nulėmė gyvenimo ritmą, kūrybos intensyvumą, privertė pasišvęsti tapybai, atsisakant viešo gyvenimo, bandymo kažkam ką įrodinėti. Užteko parodos Vilniuje, kitos parodos užsienyje, kad taptų „pamatytas“, paklausus. Jau daug metų, kai nauja drobė, naujas, originalus paveikslas, vos spėjęs išdžiūti, iškeliauja į platųjį pasaulį. Užsakovų daugiau, nei sukuriamų paveikslų.

Neabejoju, kad bus apie menininką Viktorą Voronovą rašoma, nustatinėjamas jo muzikos ir tapybos santykis, bus bandoma surasti nišą šiuolaikinio meno „izmų“ įvairovėje. Kad tai plataus diapazono, intensyviai kuriantis menininkas, nekyla abejonių.“

„Tirštas, kultūrai pašvęstas gyvenimas ir gausybė prasmingai sugrotų frazių, aidinčių iki dabar. L’Chaim.“ – L. V. Voronovaitė.

Alytaus kraštotyros muziejaus informacija