Debiutinis alytiškio gimnazisto romanas „Elena, mano Elena“ – kaip vienas ilgas meilės laiškas

Rugsėjo 15 d. 16 val. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyks alytiškio, Šv. Benedikto gimnazijos vienuolikto Džiugo Baciuškos debiutinio romano „Elena, mano Elena“ sutiktuvės. Romanas subtiliai ir jautriai pasakoja apie jauno žmogaus brendimą, ilgesį ir meilę. Susitikimą ir pokalbį su jaunuoju rašytoju moderuos knygos redaktorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ilona Šulinskė.

„Rašydamas iš esmės visą laiką kūriau vieną ilgą meilės laišką, kuriame iš tam tikro atstumo bandžiau persvarstyti savo išgyvenimus ir racionaliau juos suprasti. Manau, kad gyvenime nėra vienos nekintamos konstantos. Viskas pamažu turi keistis. Tikra meilė nebūtinai išnyksta, tačiau ji pasikeičia ir įgyja naują formą“, – sako Džiugas.

Džiugai, kur buvo romano „Elena, mano Elena“ pradžia?

Iš tikrųjų nežinau, kada tiksliai susiformavo visas siužetas. Visiems pasakoju ir pats laikau, kad pradžia atėjo nuo Antano Škėmos „Baltos drobulės“ citatos: „Elena, man patinka kartoti tavo vardą. Prancūziško valso tempe.“ Nuo jos atsirado tas kreipinys „Elena, mano Elena“, o vėliau pradėjau formuoti ir siužetą.
Mano galvoje tokie dalykai vis pamažu pildosi, kol galiausiai susiformuoja galutinis vaizdinys. Net ir dabar turiu keletą gana miglotų siužetų būsimiems kūriniams.
Vienu metu buvau mokymuose Birštone. Viešėjau viešbutyje ant kalvos, o netoliese buvo pamiškė. Sėdėjau ant rąsto ir stebėjau miglotą tekantį Nemuną. Man tai pasirodė labai romantiškas vaizdas, todėl nusprendžiau, kad būtent tokia aplinka galėtų tapti romano pasauliu.

Kiek laiko rašėte romaną?

Romaną rašiau nuo devintos iki dešimtos klasės. Rašydavau beveik kiekvieną dieną ir stengdavausi parašyti apie tūkstantį žodžių, nors tai pavykdavo tik labai geromis dienomis. Anksčiau mėgdavau rašyti vakarais, bet dabar perėjau prie ryto, kai esu žvalesnis. Vakare dažniau palieku laiko pamąstymams arba redagavimui. Rašydamas mėgstu klausytis muzikos. Dažnai pasileisdavau tą pačią melodiją ir klausydavausi jos vėl ir vėl. Tai padėdavo susikaupti. 
Šį romaną iš esmės sudarė du mano juodraščiai – devintos ir dešimtos klasės. Devintos klasės juodraštis buvo daug depresyvesnis ir melancholiškesnis, jis turėjo ir baigtis tragiškiau. 
Per vasarą prie romano nedirbau, leidau sau pailsėti. Kai grįžau prie teksto, mano požiūris į jį jau buvo gerokai pozityvesnis. Parašiau naują juodraštį ir įtraukiau į jį kai kurias senosios versijos dalis.

Ar pradėdamas rašyti jau žinojote, kuo istorija baigsis?

Iš esmės visada žinau, kaip turi atrodyti istorija ir kur ji turi pasibaigti, tačiau leidžiuosi būti vedžiojamas paties teksto. Kai kuriuos dalykus pakeisdavau arba ištrindavau, priklausomai nuo to, kur mane vesdavo kūrinys. Žinojau, kad tam tikri dalykai turi įvykti, bet planai visą laiką buvo labiau mano mintyse nei užrašyti popieriuje.
Sunkiausia buvo tęsti. Pradžia ir pabaiga buvo aiškios, o viduryje galėjo įvykti beveik bet kas. Vis dėlto jeigu užstrigdavau, galėdavau vieną vietą praleisti ir prie jos grįžti vėliau.

Kiek romane yra Jūsų paties patirčių, jausmų ar išgyvenimų?

Romano griaučiai ir eiga turi nemažai sąsajų su mano išgyvenimais, tačiau apskritai tekstas neatspindi nei tikrojo manęs, nei mano realybės. Greičiau tai buvo bandymas į kai kuriuos dalykus pažvelgti iš šalies. Sakyčiau – apie dvidešimt tris procentus viso teksto atspindi mane patį.

Romane atkuriama vėlyvojo tarpukario Lietuvos atmosfera – pasaulis, kuriame trapūs jausmai susiduria su socialiniais skirtumais, likimo išbandymais ir neišvengiamais pasirinkimais. Kodėl pasirinkote būtent šį Lietuvos laikotarpį? 

Tarpukaris man yra vienas įdomiausių Lietuvos laikotarpių. Žinoma, tai labai subjektyvu, bet tokia yra mano nuomonė. Mane domina to laikotarpio kultūra ir istorija. Tarpukariu galime pamatyti visuomenę, kuri labai skiriasi nuo dabartinės, tačiau jos šaknys tebėra ir šiandien.
Šis laikotarpis man patrauklus dar ir todėl, kad jis atrodo tarsi tyla prieš audrą.

Kas jums pačiam yra Žiogelio ir Elenos meilė – tikra meilės istorija ar žmogaus brendimo istorija?

Manau, kad atsakymas būtų abu. Jų meilė yra tragiška, tačiau vis tiek galiausiai ateina giedra. Bandžiau parodyti, kad nelaimės gali tapti pamokomis, kurios padeda žmogui pasiruošti gyvenimui.
Žiogelis man yra tikro romantiko atspindys – žmogus, kuris idealizuoja Eleną. Ši pravardė atsirado gana netikėtai. Kartą buvau Prancūzijoje ir mano vardą tarė „Džiogas“, o tai man labai priminė žodį „Žiogas“. Iš pradžių juodraštyje pagrindinį veikėją vadinau inicialais B. S., bet vėliau pagalvojau, kad mažo žiogelio įvaizdis būtų įdomesnis. Tiesiog pirmas dalykas, šovęs į galvą.
O Elena man yra meilės personifikacija, tiksliau – idealizuotos, beveik sudievintos meilės. Ji mano kūryboje atsirado ir anksčiau, yra pasirodžiusi keliuose eilėraščiuose. Jos įvaizdį įkvėpė keletas moterų – tiek tikrų, tiek fikcinių. Tarp jų galėčiau paminėti Marilę iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ IV dalies.
Norėjau pavaizduoti, kaip per jaunystės nuoskaudas ir išgyvenimus žmogus keičiasi ir stiprėja. Meilės samprata ir lygiavertiškumas santykiuose man taip pat buvo svarbūs.
Rašydamas iš esmės visą laiką kūriau vieną ilgą meilės laišką, kuriame iš tam tikro atstumo bandžiau persvarstyti savo išgyvenimus ir racionaliau juos suprasti. Manau, kad gyvenime nėra vienos nekintamos konstantos. Viskas pamažu turi keistis. Tikra meilė nebūtinai išnyksta, tačiau ji pasikeičia ir įgyja naują formą.

Kaip pats jaučiatės tardamas „mano knyga“? Ką pasakytumėte žmogui, kuris, išgirdęs, kad romaną parašė vienuoliktokas, pagalvotų: „Ką jis gali žinoti apie gyvenimą?“

Prisipažinsiu, kad apie tai kalbėti man kiek nemalonu. Visada pasakoju su jauduliu ir esu gana savikritiškas. Kartais atrodo, kad vos „nesapnuoju“, kai pažvelgiu į savo knygą. Kita vertus, čia viskas priklauso nuo to, apie ką rašai. Aš rašiau apie jaunystės išgyvenimus ir meilę. Jeigu dalis minčių ateina iš mano paties patirties, manau, kad tai savaime nėra blogai. Rašau taip, kaip suprantu pasaulį, ir noriu pasiūlyti kažką kitokio. 
Hipotetiniam žmogui, kuris klaustų, ką jaunas žmogus gali žinoti apie gyvenimą, pasakyčiau: siūlau pamatyti jaunuolio sukurtą istoriją apie jaunuolius, gyvenusius prieš daugelį metų. Norėčiau, kad skaitytojas pajustų, jog trumpam beveik pažeidžia kažkieno privatumą. Kad gauna labai intymų pasakojimą apie meilę ir apie tai, kaip jos samprata keičiasi.

Kada pirmą kartą supratote, kad norite ne tik skaityti, bet ir rašyti? Kas jus labiausiai įkvėpė kaip rašytoją – konkretūs autoriai, knygos, žmonės, gyvenimo patirtys?

Savo rašymo pradžią visada datuoju nuo kelionės į Prancūziją. Grįždamas autobusu, vykstant „Erasmus+“ programai, pro langą stebėjau saulėgrąžų laukus. Prancūzijoje jų buvo labai daug. Iš nuobodulio parašiau savo pirmąją poemą. Taip ir pradėjau. Žinoma, istorijų kūrimas man visada buvo įdomus. Domiuosi ir dalyvauju įvairiose meno srityse, tačiau rašymą labiausiai pamilau. 
Šis romanas yra mano trečias prozos darbas. Prieš jį buvo apysaka, apsakymai ir keletas nepabaigtų romanų. 
Manau, kad mano nuomonė tarp jaunimo galbūt nėra pati populiariausia, bet esu klasikos mėgėjas. Didžiausią įtaką man padarė Adomas Mickevičius, Antanas Škėma, Fiodoras Dostojevskis ir Virginia Woolf. Mėgstu įvairius – tiek užsienio, tiek lietuvių – autorius. Daugelį mano personažų įkvepia realūs žmonės, kurie man išsiskiria savo spalvingumu. Rašydamas bandau juos tam tikra prasme vaidinti, kad geriau suprasčiau, kaip toks personažas reaguotų į vieną ar kitą situaciją.

Ką apie Jūsų kūrybą sako šeima ir mokytojai? 

Mane supa labai palaikanti aplinka. Sunkiausia buvo parašyti patį romaną, o mano draugai ir pažįstami visi sveikina, klausinėja apie knygą. Kartais atrodo, kad jie tuo džiaugiasi net labiau nei aš. Man nuoširdžiai labai šilta pasidaro nuo jų klausimų ir susidomėjimo. Jaučiu, kad manimi didžiuojasi ir mokytojai, ir šeima, ir draugai.

O kaip pavyko derinti mokyklos gyvenimą ir romano rašymą?

Rašymas sudarė didžiąją mano laisvalaikio dalį. Grįždavau namo, pavalgydavau, atsisėsdavau rašyti maždaug valandai, o tada imdavausi namų darbų. Paskutinėmis dienomis, žinoma, teko paskubėti, bet viską suspėjau.

Ar išleidus šią knygą pasikeitė Jūsų požiūris į save kaip į rašantį žmogų?

Geras klausimas. Kažkaip pradėjau save laikyti pradedančiuoju rašytoju. Iš tiesų gana filosofinis klausimas. Po konkurso kažkaip labiau įtikėjau savimi – supratau, kad, vadinasi, ne visai pievas rašau ir bent kažkiek moku paliesti širdį.

Jūsų romanas „Elena, mano Elena“ 58-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse pelnė II vietą. Ar konkurso įvertinimas paskatino romaną išleisti, ar knyga būtų pasirodžiusi ir be šio apdovanojimo?

Manau, kad vis tiek būčiau išleidęs romaną. Vis dėlto labiausiai džiaugiausi tuo, kad apskritai pabaigiau darbą.

O koks buvo didžiausias netikėtumas visame kelyje nuo pirmojo sakinio iki išleistos knygos?

Mane turbūt labiausiai nustebino tai, kad žmonės taip susidomėjo knyga. Nesakau, kad maniau, jog kitiems ji bus neįdomi, bet turiu omenyje tą nuostabią palaikymo gausą. Tai mane labiausiai stebina ir džiugina – kad kiti žmonės nori klausti apie mano kūrybą ir domisi tuo, ką parašiau.

Ar yra dalykų, kurių apie save nesitikėjote suprasti, kol nepradėjote rašyti?

Manau, kad rašydamas geriau supratau, kaip galima pažvelgti į savo išgyvenimus iš šalies. Pats kūrybos procesas leido kai kuriuos dalykus ne tik išjausti, bet ir apmąstyti.

Jei šiandien galėtumėte susitikti su savimi tuo metu, kai parašėte pirmąjį romano sakinį, ką jam pasakytumėte?

Turbūt pasakyčiau tiesiog tęsti. Nesunkinti visko labiau, nei reikia, ir pasitikėti tuo, ką jau turi galvoje.

Gal jau yra minčių apie kitą knygą?

Iš tikrųjų šiuo metu rašau antrą romaną. Tikiuosi vėl sudalyvauti Jaunųjų filologų konkurse.

Jei reikėtų savo romaną apibūdinti trimis žodžiais, kokie jie būtų?

Laiškai, meilė ir metamorfozė.

Kokią vieną mintį norėtumėte, kad skaitytojas išsineštų užvertęs paskutinį romano puslapį? 

Norėčiau, kad skaitytojas išeitų su viltimi, jog kad ir kiek tektų iškęsti, vis tiek kažkada ateina giedra. Kad pralaimėjimai yra tik pamokos.

Džiugai, o ką ketinate studijuoti? 

Galvoju apie politikos mokslų studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Aišku, rašymo neketinu paleisti.

Ir paskutinis klausimas: tai visgi kodėl Jums reikėjo parašyti romaną „ Elena, mano Elena“? 

Manau, man reikėjo šią knygą parašyti, kad galėčiau įprasminti savo jausmus ir mintis. Neturiu šiam klausimui labai konkretaus atsakymo. Tiesiog rašau iš širdies, nes noriu ir jaučiu laimę tai darydamas. O šis siužetas mane buvo apsėdęs, todėl labai norėjau savo galvoje susikurtus vaizdinius išlieti ant popieriaus.

Komunikacijos skyriaus informacija

„Elena, mano Elena“ – debiutinis Džiugo Baciuškos romanas, subtiliai ir jautriai pasakojantis apie jauno žmogaus brendimą, ilgesį ir meilę.
Pagrindinis kūrinio veikėjas – jaunuolis, pasivadinęs Žiogeliu, nuo pat vaikystės širdyje nešiojasi tyrą ir neišblėstančią meilę dvarininko Kordeikos dukteriai Elenai. Ši meilė tampa ne tik jo gyvenimo ašimi, bet ir vidine kelione, kupina abejonių, laukimo ir skausmingo augimo.
Kūrinys kelia amžinus klausimus: Kas yra tikroji meilė? Ar ji gali išlikti nepaliesta laiko ir aplinkybių? Ir ar tikrai po lietaus visada ateina giedra?

Džiugas Baciuška (g. 2009) – alytiškis, parašęs romaną „Elena, mano Elena“, už kurį 58-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse prozos sekcijoje pelnė II vietą. Tai bene jauniausias knygos autorius, kurio pirmasis kūrinys bus pristatytas Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.