Alytaus piliakalniai

Alytaus piliakalnis – tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Jis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Yra labai romantiška versija – bajoro duktės Migrausėlės ir kunigaikščio sūnaus Alytos meilė. Migrausėlė, sužinojusi apie karžygio Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Taigi taip upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis Migrausėlės piliakalniu, o nuo narsuolio Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Prie Alyčio ir Nemuno santakos yra Alytaus piliakalnis. Alytaus piliakalnis buvo vadintas Alytupio vardu – kaip upelis, vėliau pavadintas Alytaus piliakalniu.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a.  Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, jos apylinkes 1377 ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 ir 1387 m. Nuo XVIII a. vidurio piliakalnis vadintas Miniškių arba vienuolių kalnu, kadangi ant jo stovėjo moterų vienuolynas. Pagal padavimą vienuolynas nugrimzdęs į žemę, o varpas nukritęs į Nemuną ir iki šių dienų skambąs sekmadieniais 12 valandą. Iš tikrųjų vienuolynas caro valdžios buvo uždarytas po 1831 metų sukilimo, o pastatas nugriautas arba sudegęs.

XX a. pradžioje piliakalnis buvo pavadintas Joninių kalnu, kadangi nuo 1913 metų alytiškiai ant jo šventė Jonines su dainomis ir tautiniais šokiais. Nuo piliakalnio viršūnės matyti miestas, Alytupis, Nemunas ir aplinkiniai miškai. Po Antrojo pasaulinio karo Alytaus piliakalnis su apylinke buvo paskelbtas žemėvaizdiniu – istoriniu draustiniu, globojamas ir saugomas.

Nuo 1996 m. piliakalnis registruotas Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. 1998 m. paskelbtas valstybės saugomu. Teritorija AR-36 – 5,4 ha; apsaugos zona – 0,4 ha; saugomo gamtinio landšafto zona –70,1 ha, šlaitai statūs – 25–30 m aukščio.

Į rytus nuo piliakalnio 1 ha dydžio plote yra VII–XII a. papėdės gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. 2016 ir 2017 m. taip pat atlikti archeologiniai žvalgymai į pietvakarius nuo Alytaus piliakalnio esančioje senovinėje papėdės gyvenvietėje, išžvalgytas 2 630 kv. m plotas, rasta pavienių I–XIV a. datuojamų radinių.

2002 m. vyko medžio drožėjų ir kalvių simpoziumas „Alytaus piliakalnio protėviai“. Lietuvos tautodailininkai piliakalnio papėdėje įrengė medžio skulptūrų ir metalo darbų ansamblį.

2005–2007 m. dėl avarinės būklės likvidavimo Alytaus miesto savivaldybės administracijos užsakymu buvo vykdomas Alytaus piliakalnio šlaitų sutvirtinimo projektas. Atlikti apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotini saugojimo darbai bei avarijos grėsmės pašalinimo darbai.

2017 m. Alytaus miesto savivaldybės iniciatyva įgyvendintas Piliakalnio g. rekonstrukcijos ir Alytaus piliakalnio teritorijos pritaikymo rekreacijai projektas. Greta piliakalnio įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštelėmis ir pasivaikščiojimo takais, pašalinti želdiniai. Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiojo kranto miesto panorama. Prie piliakalnio dažnai vyksta įvairūs valstybiniai-istoriniai (Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Baltų vienybės diena), pilietiniai (Tautinės giesmės giedojimas), gyvosios archeologijos ir karybos („Jotvos vartai“), bendruomeniniai bei kalendoriniai renginiai, renkasi šeimos, piliakalnį mielai lanko alytiškiai ir miesto svečiai. 

Alytaus piliakalnis – mūsų istorijos ir kultūros paminklas.