Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios klebonas Renaldas Janušauskas: „Dievas mato ne mūsų nuvažiuotus kilometrus. Jis mato mūsų širdį“ 

„Ką reiškia mylėti žmogų, kurio jau nebėra šalia? Ar mirtis nutraukia mūsų tarpusavio ryšį? Juk žmogaus atminimas gyvas ne vien tada, kai žinome, kur jis palaidotas, bet ir tada, kai jo meilė, vertybės ir geri darbai toliau gyvena mumyse“, – sako Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios klebonas kunigas teol. lic. Renaldas Janušauskas.

„Man labai artima mintis, kad kapas nėra paminklas mūsų finansinėms galimybėms. Tai meilės, atminties ir vilties ženklas. Todėl siūlyčiau daugiau dėmesio skirti paprastumui, saikui ir prasmei. Galbūt užuot nupirkę dar vieną brangią puokštę, galėtume paaukoti stokojančiam žmogui, padėti vienišam senoliui ar padaryti gerą darbą mirusiojo atminimui. Tai būtų labai krikščioniškas būdas pratęsti meilę“, – dar vienas klebono pamąstymas. 

Skaitykite pokalbį su kunigu R. Janušausku – apie tai, kaip prasmingai pasiruošti Vėlinėms, kaip išgyventi artimojo netektį, kodėl gedului nėra vieno nustatyto laiko ir ką daryti, kai negalime aplankyti artimojo kapo.

Kuo skiriasi Visų Šventųjų diena ir Vėlinės? Kokia tikroji jų prasmė?

Nors šios dvi dienos kalendoriuje yra greta ir mūsų tradicijoje dažnai susilieja, jų liturginė ir teologinė prasmė skirtinga, tačiau labai gražiai viena kitą papildo.

Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų iškilmėje, Bažnyčia švenčia gyvenimo pergalę prieš mirtį. Tą dieną prisimename ne tik oficialiai paskelbtus šventuosius, kurių vardus žinome iš Bažnyčios istorijos, bet ir nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurie jau pasiekė amžinąją bendrystę su Dievu.

Tarp jų gali būti ir mūsų artimųjų: tėvų, senelių, paprastų žmonių, kurie galbūt niekada nepadarė nieko, kas būtų patekę į istorijos vadovėlius, tačiau gyveno tikėjimu, mylėjo, atleido, aukojosi dėl kitų.

Šventumas krikščionybėje nėra skirtas vien išskirtinėms asmenybėms. Tai kiekvieno žmogaus pašaukimas. Visų Šventųjų diena mums primena, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra vien nugyventi tam tikrą metų skaičių, sukaupti turtą ar palikti ryškų pėdsaką istorijoje. Galutinis žmogaus pašaukimas yra bendrystė su Dievu.

Lapkričio 2-ąją, Vėlinių dieną, arba visų mirusiųjų tikinčiųjų minėjimo dieną, Bažnyčia ypatingu būdu meldžiasi už mirusiuosius. Už tuos, kurie iškeliavo iš šio pasaulio ir kuriems dar reikalingas galutinis apvalymas prieš įžengiant į visišką bendrystę su Dievu.

Čia atsiskleidžia labai svarbus katalikiškojo tikėjimo principas – šventųjų bendravimas, arba šventųjų bendrystė. Bažnyčia tiki, kad Kristuje egzistuoja dvasinis ryšys tarp žemėje gyvenančių tikinčiųjų, danguje esančių šventųjų ir mirusiųjų, kurie yra apvalomi.

Todėl mūsų malda už mirusiuosius nėra vien gražus prisiminimo ritualas. Tai tikras meilės ir tikėjimo veiksmas.

Man labai prasminga šių dviejų dienų sąsaja: lapkričio 1-ąją žvelgiame į amžinojo gyvenimo pilnatvę, o lapkričio 2-ąją su meile ir malda prisimename tuos, kurie iškeliavo pirma mūsų.

Krikščioniui kapinės nėra vien mirusiųjų pasaulis. Tai ir prisikėlimo laukimo vieta. Neatsitiktinai krikščioniškoji laidojimo tradicija taip stipriai susijusi su viltimi.

Šventasis apaštalas Paulius rašo: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“ (plg. 1 Kor 15, 17). Taigi šių dienų esmė nėra mirtis. Jų esmė – gyvenimas, kuris Dievo pažadu nesibaigia mirtimi.

Kaip prasmingai pasiruošti šioms dienoms – ne tik sutvarkyti artimųjų kapus, bet ir paruošti savo širdį?

Kartais man atrodo, kad pasiruošimą Vėlinėms esame pernelyg susieję su išoriniais darbais. Žinoma, gražu ir prasminga sutvarkyti artimųjų kapus, pasirūpinti jų aplinka, uždegti žvakę. Tačiau būtų liūdna, jeigu tam skirtume kelias dienas, o maldai už tuos pačius žmones nerastume nė kelių minučių.

Siūlyčiau pasiruošimą pradėti nuo paprasto klausimo: ką iš tiesų noriu padaryti dėl savo mirusio artimojo? Jeigu mylėjome žmogų jam gyvam esant, tai po jo mirties mūsų meilė įgauna kitokią formą. Nebegalime jam paskambinti, aplankyti, apkabinti ar padėti kasdieniuose rūpesčiuose. Tačiau galime už jį melstis, dėkoti Dievui už jo gyvenimą ir saugoti tai, ką gero iš jo gavome.

Labai prasmingas pasiruošimas būtų dalyvauti šv. Mišiose, atlikti sąžinės sąskaitą, prireikus švęsti Sutaikinimo sakramentą, pasimelsti už mirusiuosius. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į susitaikymą. Kartais žmogus dešimtmečius rūpinasi artimojo kapu, tačiau savo širdyje vis dar nešiojasi nuoskaudą, nepasakytą atsiprašymą ar neatleidimą. Galbūt šios dienos galėtų tapti proga širdyje ištarti: „Atleidžiu tau. Atsiprašau už tai, kuo tave įskaudinau. Dėkoju už tai, ką man davei.“ Tai nėra bandymas pakeisti praeitį. Tai leidimas Dievo malonei gydyti mūsų pačių širdį.

Dar viena graži tradicija būtų šeimoje prisiminti mirusiuosius ne vien per jų netekties skausmą, bet ir per jų gyvenimą. Papasakoti vaikams apie senelius, kurių jie nepažinojo. Prisiminti jų gerumą, išmintį, kartais net juokingus gyvenimo nutikimus. Juk žmogaus atminimas gyvas ne vien tada, kai žinome, kur jis palaidotas, bet ir tada, kai jo meilė, vertybės ir geri darbai toliau gyvena mumyse. Paruošti širdį Vėlinėms reiškia ne tik prisiminti mirusiuosius, bet ir iš naujo permąstyti, kaip patys gyvename.

Kaip atrasti pusiausvyrą tarp pagarbos mirusiajam, gražiai sutvarkyto kapo ir tikrosios atminimo prasmės? Kaip paskatinti žmones nelyginti kapų ir neįrodinėti meilės žvakių ar gėlių gausa?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad gražus kapas savaime nėra nieko blogo. Priešingai, rūpinimasis artimųjų palaidojimo vieta yra pagarbos, dėkingumo ir žmogiškosios kultūros išraiška. Problema atsiranda tada, kai priemonė tampa tikslu. Kapas turėtų būti vieta, kurioje sustojame prisiminti žmogų, pasimelsti, susimąstyti apie gyvenimo laikinumą. Tačiau kartais jis tampa savotiška varžybų erdve: kieno paminklas brangesnis, kieno gėlės įspūdingesnės, kieno žvakių daugiau. Manau, kad verta sau užduoti labai paprastą klausimą: ar mirusiam žmogui iš tiesų svarbu, kiek žvakių dega ant jo kapo?

Krikščioniškuoju požiūriu mirusiajam reikalinga ne mūsų išorinė prabanga, o malda. Žvakė yra gražus simbolis, primenantis Kristų – pasaulio šviesą. Tačiau jos vertė nėra matuojama dydžiu ar kaina. Viena žvakė, uždegta su nuoširdžia malda, gali išreikšti daugiau tikėjimo ir meilės negu dešimtys žvakių, pastatytų vien todėl, kad taip daro kiti.

Taip pat reikėtų vengti vertinti kitų žmonių meilę pagal kapų išvaizdą. Galbūt žmogus gyvena toli, yra ligotas, senyvo amžiaus, neturi finansinių galimybių. O gal prie paprasto, kuklaus kapo jis išgyvena tokį gilų ryšį su mirusiuoju, kokio mes nė neįsivaizduojame. Man labai artima mintis, kad kapas nėra paminklas mūsų finansinėms galimybėms. Tai meilės, atminties ir vilties ženklas. Todėl siūlyčiau daugiau dėmesio skirti paprastumui, saikui ir prasmei. Galbūt užuot nupirkę dar vieną brangią puokštę, galėtume paaukoti stokojančiam žmogui, padėti vienišam senoliui ar padaryti gerą darbą mirusiojo atminimui. Tai būtų labai krikščioniškas būdas pratęsti meilę.

Ką žmogus gali padaryti, jeigu neturi galimybės aplankyti artimojo kapo? Ar malda namuose, bažnyčioje ar tylus prisiminimas yra ne mažiau prasmingi?

Norėčiau labai aiškiai pasakyti: mūsų maldos vertė nepriklauso nuo geografinio atstumo iki kapo. Dievas nėra apribotas kapinių tvoros, miesto ar valstybės sienų. Žmogus gali melstis už savo mirusius artimuosius bet kurioje pasaulio vietoje. 

Žinoma, kapo aplankymas yra graži ir prasminga tradicija. Konkreti vieta padeda susikaupti, prisiminti, išgyventi artumą. Tačiau ji nėra vienintelė vieta, kurioje galime išreikšti meilę mirusiajam. Jeigu žmogus negali nuvykti į kapines, jis gali namuose uždegti žvakę, paimti artimojo nuotrauką, sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ar maldą „Amžinąjį atilsį“. Dar prasmingiau būtų dalyvauti šv. Mišiose ir melstis už mirusįjį Eucharistijos aukoje.

Tylus prisiminimas taip pat turi didelę žmogiškąją vertę. Tačiau reikėtų atskirti prisiminimą nuo maldos. Prisimindami žmogų atsigręžiame į jo gyvenimą ir savo santykį su juo. Melsdamiesi patikime jį Dievo gailestingumui. Šie dalykai vienas kitam neprieštarauja – jie gali vienas kitą papildyti.

Kartais žmogus, kuris dėl ligos negali išvykti iš namų, už savo mirusiuosius meldžiasi daug nuoširdžiau negu tas, kuris skubėdamas aplanko dešimt kapinių, bet nė karto nesustoja maldai. Dievas mato ne mūsų nuvažiuotus kilometrus. Jis mato mūsų širdį.

Ar pats per Vėlines lankote artimųjų kapus? Gal yra žmonių, kuriuos šiomis dienomis prisimenate ypatingai? Už ką meldžiatės prie jų kapų?

Manau, kad kapinių lankymas turi labai svarbią vietą žmogaus dvasiniame gyvenime. Tai nėra vien tradicijos atlikimas. Kartais tai tampa savotišku susitikimu su savo gyvenimo istorija.

Stovėdamas prie artimo žmogaus kapo suvoki, kiek daug tavo paties gyvenime yra kitų žmonių gyvenimo. Mes nesame vien savęs pačių kūrinys. Mūsų charakteris, vertybės, tikėjimas, net tam tikri įpročiai yra susiję su žmonėmis, kurie mus augino, mokė, mylėjo ir lydėjo. Todėl malda prie kapo man pirmiausia siejasi su dėkingumu. Dėkingumu už gyvenimą, už perduotą tikėjimą, už meilę, kurią žmogus sugebėjo parodyti, ir net už sunkumus, per kuriuos kartu teko pereiti.

Tačiau krikščioniška malda už mirusiuosius neapsiriboja dėkingumu. Meldžiamės, kad Viešpats atleistų mirusiojo nuodėmes, apvalytų tai, kas jo gyvenime buvo netobula, ir priimtų jį į savo amžinąją bendrystę. Juk kiekvieno žmogaus gyvenime būna ne tik šviesos, bet ir silpnumo. Nė vienas nesame tobuli. Todėl malda už mirusįjį yra ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu išraiška.

Kunigo tarnystėje ypatingą vietą užima ir žmonės, kuriuos teko palydėti į amžinybę. Net jeigu jų nesiejo giminystės ryšys, tam tikri susitikimai, pokalbiai, paskutinės gyvenimo akimirkos ar artimųjų liudijimai palieka gilų pėdsaką. Yra žmonių, kurių gyvenimas tampa savotišku pamokslu net po jų mirties.

Koks prisiminimas apie išėjusį žmogų Jums pačiam šiandien brangiausias? Ar bėgant metams keičiasi tai, kaip išgyvename artimųjų netektį? Ar keičiasi santykis su mirtimi?

Man atrodo, kad patys brangiausi prisiminimai dažniausiai nėra susiję su kokiais nors išskirtiniais įvykiais. Kartais labiausiai ilgimės visiškai paprastų dalykų: žmogaus balso, jo šypsenos, pasakytos frazės, bendro pasisėdėjimo prie stalo ar net kasdienio pokalbio, kurio anuomet nelaikėme niekuo ypatingu. Ir tik žmogui išėjus suprantame, kad būtent iš tokių mažų akimirkų buvo sudaryta didžioji mūsų bendro gyvenimo dalis. Tai, mano manymu, yra viena svarbiausių netekties pamokų: gyvenimo vertę dažnai sudaro ne didieji įvykiai, o meilė, kurią išgyvename kasdienybėje.

Bėgant metams keičiasi ir netekties išgyvenimas. Iš pradžių dažniausiai labai stipriai jaučiame žmogaus nebuvimą. Trūksta jo balso, prisilietimo, buvimo šalia.

Skausmas gali būti toks stiprus, kad atrodo užgožia visus kitus prisiminimus. Tačiau ilgainiui daugeliui žmonių atsiranda daugiau erdvės dėkingumui. Pradedame prisiminti ne tik tai, kad žmogaus netekome, bet ir tai, kad turėjome dovaną jį pažinti. Tai nereiškia, kad ilgesys išnyksta. Jis gali lydėti visą gyvenimą, tačiau keičiasi jo išraiška. Kartais sakoma, kad laikas gydo visas žaizdas. Aš būčiau atsargesnis. Vien laikas savaime ne visada išgydo. Gydo meilė, tikėjimas, žmonių artumas, susitaikymas, galimybė iškalbėti savo skausmą ir pamažu išmokti gyventi pasikeitusiame pasaulyje. Krikščioniškasis tikėjimas čia suteikia dar vieną matmenį. Mes ne tik prisimename praeitį, bet ir žvelgiame į ateitį. Tikime, kad mūsų gyvenimo istorija nėra užbaigiama paskutiniu širdies dūžiu.

Kunigo tarnystėje tenka lydėti daug žmonių paskutinėje kelionėje. Ar tokios patirtys keičia asmeninį požiūrį į gyvenimo trapumą?

Kunigo tarnystė suteikia galimybę iš labai arti prisiliesti prie žmogaus gyvenimo slėpinio. Ypač tuomet, kai tenka būti šalia ligos, kančios, mirštančiojo ar gedinčios šeimos. Tokiose situacijose labai aiškiai pamatai, kokios trapios yra mūsų įprastos gyvenimo garantijos. Žmogus gali turėti didelių planų, darbų, įsipareigojimų, rūpesčių, tačiau kartais užtenka vienos ligos, nelaimės ar netikėtos žinios, kad visas jo gyvenimas pasikeistų.

Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad susidūrimas su mirtimi moko vien gyvenimo trapumo. Jis taip pat atskleidžia nepaprastą žmogaus meilės didybę. Prie mirštančiojo lovos dažnai išnyksta tai, kam gyvenime skiriame tiek daug dėmesio: pareigos, titulai, pinigai, visuomeninė padėtis. Lieka labai paprasti, bet esminiai dalykai – meilė, atleidimas, artumas, tikėjimas.

Neretai svarbiausiais tampa vos keli žodžiai: „Ačiū“, „Atleisk“, „Myliu tave“, „Esu šalia“. Tai žodžiai, kuriuos galėjome pasakyti šimtus kartų, bet kartais jų tikrąją vertę suvokiame tik gyvenimo pabaigoje.

Manau, kad viena svarbiausių kunigo tarnystės pamokų yra supratimas, jog mirtis nėra vien biologinis įvykis. Tai ir egzistencinis, dvasinis slenkstis, prie kurio žmogus ypač stipriai ieško prasmės, susitaikymo ir vilties. Krikščionybė nesiūlo lengvo atsakymo, kuris panaikintų mirties skausmą. Pats Jėzus prie savo bičiulio Lozoriaus kapo verkė (Jn 11, 35). Tai nepaprastai svarbi Evangelijos detalė. Kristus žinojo, kad prikels Lozorių, tačiau vis tiek verkė. Vadinasi, tikėjimas prisikėlimu nereiškia, kad žmogui nebereikia liūdėti.

Krikščioniškoji viltis nėra skausmo neigimas. Tai tikėjimas, kad net ir didžiausias skausmas nėra paskutinis žodis apie žmogaus gyvenimą. Galbūt todėl susitikimai su mirtimi moko ne bijoti gyvenimo, bet atsakingiau jį mylėti. Juk prisiminimas, kad esame mirtingi, neturėtų mūsų paralyžiuoti. Priešingai, jis turėtų padėti suprasti, kad šiandiena yra dovana, kurios negalime atidėti rytojui.

Ką norėtumėte pasakyti žmogui, kuriam šios Vėlinės bus pirmosios po labai artimo žmogaus mirties?

Pirmiausia norėčiau jam pasakyti: nereikalaukite iš savęs daugiau, negu šiuo metu galite. Pirmosios Vėlinės po artimo žmogaus mirties gali būti ypač sunkios. Tai dienos, kai labai aiškiai pajuntame tuščią vietą savo gyvenime. Galbūt anksčiau kartu važiuodavote į kapines, kartu uždegdavote žvakes, kartu prisimindavote kitus mirusius šeimos narius. O dabar žmogaus, su kuriuo dalijotės šia tradicija, jau nebėra. Todėl nereikėtų stebėtis, jeigu tą dieną bus sunku, jeigu norėsis verkti, jeigu nesinorės bendrauti ar dalyvauti įprastuose šeimos susibūrimuose.

Nereikia vaidinti stipraus žmogaus. Kartais mūsų visuomenėje pernelyg greitai atsiranda norinčių paguosti žodžiais: „Laikykis“, „Gyvenimas tęsiasi“, „Reikia susitaikyti“. Žinoma, dažniausiai tai sakoma iš geros širdies. Tačiau gedinčiam žmogui kartais labiau reikia ne patarimo, o artumo. Reikia žmogaus, kuris pabūtų šalia, išklausytų, leistų verkti ir nebandytų skubiai išspręsti jo skausmo.

Norėčiau priminti ir vieną svarbų dalyką: tikėjimas Dievu neatima teisės gedėti. Kartais tikintis žmogus net gali jausti kaltę dėl savo ašarų, tarsi stiprus tikėjimas turėtų apsaugoti nuo liūdesio. Tačiau tai netiesa. Vėl prisiminkime, kaip Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo. Vadinasi, ašaros neprieštarauja tikėjimui. Taip pat ir apaštalas Paulius ragina neliūdėti taip, kaip liūdi neturintys vilties (plg. 1 Tes 4, 13). Jis nesako, kad krikščionys neturi liūdėti. Jis kalba apie liūdesį, kuriame yra vietos vilčiai. 

Pirmąsias Vėlines išgyvenančiam žmogui norėčiau pasakyti: jūs neprivalote šiandien būti stiprus. Galite verkti, galite tylėti, galite melstis taip, kaip sugebate. Ir jeigu širdyje šiuo metu yra daugiau klausimų negu atsakymų, tai dar nereiškia, kad jūsų tikėjimas silpnas. Kartais pati nuoširdžiausia malda būna vos keli žodžiai: „Viešpatie, man labai sunku. Būk su manimi.“

Komunikacijos skyriaus informacija