„Rudenėlio takučiu“ – ten, kur rudens gėrybės virsta gerumu, kūryba ir bendryste

Ruduo – ypatingas metų laikas, kai gamta dosniai dalija savo dovanas, medžiai pasipuošia aukso spalvomis, po kojomis šnara lapai, o soduose ir daržuose subręsta gausus derlius. Tai metas, kai norisi ne tik grožėtis gamtos spalvomis, mėgautis sunokusių obuolių kvapu, bet ir stabtelėti, pasidžiaugti tuo, ką turime, bei pasidalyti su kitais. Juk tikrasis rudens dosnumas slypi ne pilnuose derliaus krepšiuose, o širdyse, kurios moka dalytis.

Būtent tokia prasminga mintis spalio 5–16 dienomis lydėjo Alytaus Dainavos progimnazijos skyriaus „Pasaka“ bendruomenę, susibūrusią į tvarų edukacinį projektą „Rudenėlio takučiu“. Dvi savaites šiuo spalvingu pažinimo, atradimų ir bendrystės takeliu keliavo visi – nuo pačių mažiausių ugdytinių iki jų tėvelių ir „Pasakos“ darbuotojų. Kiekviena projekto diena dovanojo naujų patirčių, kūrybinių atradimų ir šiltų akimirkų, primindama, kaip svarbu pažinti, tausoti ir branginti tai, ką mums dovanoja Žemė.

Pirmieji projekto žingsniai buvo pažymėti gražia dalijimosi iniciatyva. Akcijos „Dalinkis ir vaišinkis“ metu įrengta stotelė „Žemės dovanos – gyvybės grūdai!“ tapo ypatinga vieta, kurioje susitiko rudens dosnumas ir žmonių gerumas. Čia iš sodų ir daržų atkeliavo obuoliai, kriaušės, vynuogės, bulvės, burokėliai ir kitos rudens gėrybės. Vieni jas atnešė norėdami pasidalyti savo užaugintu derliumi, kiti galėjo pasivaišinti ar išsirinkti patikusių gėrybių ir parsinešti jų į namus. Taip rudens dovanos keliavo iš rankų į rankas, skleisdamos gerumą ir primindamos, kad dalijantis džiaugsmo tik daugėja. Vaikams tai buvo gyva gerumo, dėkingumo ir atsakingo vartojimo pamoka – juk net nedidelė saujelė rudens gėrybių, padovanotų iš širdies, gali suteikti kitam žmogui daug džiaugsmo.

Nuo gerumo ir dalijimosi mūsų kelionė tęsėsi į spalvingą gamtos lobyną: mažieji projekto dalyviai rinko margaspalvius lapus, kaštonus, giles ir pan.,, tyrinėjo vaisius ir daržoves, juos rūšiavo, skaičiavo, matavo, lygino, eksperimentavo ir kūrė. Taikant STEAM ugdymo metodus, net paprasčiausias nukritęs lapas, obuolys ar kaštonas tapo mažo atradimo pradžia. Vaikai mokėsi pastebėti gamtos įvairovę, kelti klausimus, ieškoti atsakymų ir džiaugtis savo atradimais. O kiek kūrybinių sumanymų gimė mažose rankelėse! Rudens gėrybės virto spalvingais paveikslais, kompozicijomis ir netikėtais kūriniais, atskleidžiančiais beribę vaikų vaizduotę.

Rudens pažinimas neatsiejamas ir nuo jo skonių bei kvapų. Tyrinėdami derliaus gėrybes, vaikai ragavo, aiškinosi, ką galima pagaminti iš vaisių ir daržovių, kaip išsaugoti jų skonį ilgesniam laikui ir kodėl svarbu nešvaistyti maisto. Jie atrado, kad net paprastas obuolys gali nukeliauti ilgą kelią – nuo obels šakos iki kvapnaus kompoto, džiovinto obuoliuko ar gardaus naminio skanėsto. Šios patirtys padėjo suprasti, kad kiekviena gamtos dovana yra vertinga, o išmintingai naudojamas rudens derlius gali džiuginti ir tuomet, kai už lango jau nebelieka auksinių lapų.

O kol vaikai tyrinėjo rudens gėrybes ir atrado jų panaudojimo galimybes, „Pasakos“ grupėse pamažu įsikūrė tikros kūrybinės dirbtuvės. Artėjant šventiniam rytmečiui, mažieji kartu su suaugusiaisiais iš gamtinių medžiagų ir antrinių žaliavų kūrė naujas arba atnaujino jau turimas rudeniškas karūnėles, kuriose tarsi gėlės pražydo lapai, prisirpo raudonos uogos, įsitaisė obuoliukai, grybukai, riešutai ir kitos rudens grožybės. Kiekviena karūnėlė buvo savita, išradinga, sukurta su meile ir vaikiška fantazija. Ši kūrybinė veikla dar kartą priminė, kad grožiui sukurti ne visada reikia naujų daiktų – kartais pakanka trupučio išmonės, gamtos dovanų ir noro suteikti jau turimoms medžiagoms antrą gyvenimą.

Ir štai išaušo ilgai laukta spalio 14-oji! Nuo pat ryto „Pasakos“ muzikos salė prisipildė džiugaus šurmulio, muzikos, juoko ir tikros rudeniškos nuotaikos. Čia vyko šventinis rytmetys „Rudenėlio takučiu“, kurio vienu gražiausiu akcentu tapo „Rudenėlio karūnų paradas“. Spalvingu rudenėlio takeliu vienas po kito žengė mažieji šventės dalyviai! Pasipuošę išradingomis rudeniškomis karūnėlėmis, jie jautėsi tarsi tikri rudens karaliai ir karalienės. Vieni žengė drąsiai ir išdidžiai, kiti – kiek nedrąsiai, bet su plačia šypsena. Kiekviename žingsnelyje atsispindėjo vaikiškas džiaugsmas, pasididžiavimas savo kūryba ir šventinis jaudulys. Atrodė, kad pats Rudenėlis, išvydęs tiek spalvų ir laimingų veidų, būtų sustojęs pasigrožėti savo mažaisiais bičiuliais. Šventėje skambėjo dainelės, sukosi smagūs šokiai, o visus dalyvius suvienijo kartu deklamuojamas R. Skučaitės eilėraštis „Krenta lapai pamažu“.

Tačiau šventinė kelionė tuo nesibaigė. Iš muzikos salės ji persikėlė į rudens spalvomis pasipuošusį įstaigos kiemą, kur visa „Pasakos“ bendruomenė susibūrė dar vienai ypatingai ir prasmingai veiklai – „Laiškas Rudenėliui“. Tik šį kartą laiškai buvo rašomi ne rašikliais ant balto popieriaus, o pačiomis gražiausiomis gamtos dovanomis. Mažos ir didelės rankos dėliojo jurginų žiedus, lapus, kaštonus, kankorėžius, giles, šakeles ir kitas rudens gėrybes, kurdamos nepakartojamas padėkos kompozicijas. Vieni laiškai gimė lankų viduje, kiti – iš pintų šakelių ar sujungtų medžių šakų sukurtuose rėmeliuose. Kiekvienas jų buvo vis kitoks, tačiau visus jungė viena mintis – nuoširdus dėkingumas gamtai už jos dosnumą, grožį ir dovanas. Šiuos nepaprastus, gamtos spalvomis parašytus laiškus lydėjo šilti, iš visos širdies skambėję žodžiai:

Rudenėliui laišką rašėm

Ir vis ačiū, ačiū sakėm.

Už daržoves ir grybus

Ir vaisius labai saldžius.

Už rudens spalvas gražias,

Mūsų nuotaikas puikias!

Šie paprasti, bet nuoširdūs žodžiai tarsi apibendrino visą mūsų, projekto dalyvių,  kelionę. Juk kiek daug telpa viename mažame žodyje „ačiū“ – dėkingumas gamtai, pagarba jos dovanoms ir džiaugsmas kuriant kartu. O po tokios spalvingos, įspūdžių kupinos kelionės visų laukė dar viena maloni staigmena – rudens gėrybėmis nukrautas vaišių stalas. Ir ko tik ant jo nebuvo! Ąsočiai – sklidini kvapnaus obuolių kompoto, išvirto iš įvairiausių obuolių – nuo pačių mažiausių iki didžiausių! Balti varškės sūriai su kriaušių ir slyvų uogienėmis viliote viliojo ragauti dar vieną riekelę, o naminis pyragas, pagardintas šių metų medumi, tiesiog tirpte tirpo burnoje. Ore sklandė rudeniškų vaišių aromatai, susipynę su nuoširdžiais pokalbiais, vaikų juoku ir jaukia bendrystės nuotaika. Atrodė, kad visas rudens dosnumas tądien susitiko prie vieno stalo.

Ir tai dar ne visos Rudenėlio dovanos! Malonia staigmena tapo „Pelėdžiukų“ grupės vaikučių su rūpesčiu ir meile paruoštos lauktuvės – kiekvienai grupei buvo padovanota po krepšelį kvapnių džiovintų obuoliukų. Ši miela dovana dar kartą priminė, kad dalijimosi džiaugsmas slypi net mažuose, iš širdies padarytuose dalykuose.

Nors šventinis rytmetys baigėsi, „Rudenėlio takučiu“ kelionė dar tęsėsi. Paskutinėmis projekto dienomis rudens spalvos ir vaikų kūrybiniai atradimai atsiskleidė parodose, kurios papuošė ne tik grupių erdves, bet ir įstaigos kiemą. Čia ruduo prabilo vaikų ir suaugusiųjų kūrybos kalba – spalvingais lapais, gamtinėmis kompozicijomis, išradingais darbeliais ir netikėtais antrinių žaliavų panaudojimo sprendimais. Kiekvienas kūrinys pasakojo savitą istoriją apie vaikų smalsumą, pastangas, vaizduotę ir gebėjimą atrasti grožį net pačiuose paprasčiausiuose gamtos dovanojamuose dalykuose.

Dvi savaitės prabėgo tarsi vienas auksinis rudens lapas, lengvai nusileidęs ant mūsų bendrystės tako. Tačiau projekto „Rudenėlio takučiu“ palikti įspūdžiai ir atradimai išliks dar ilgai. Per šį laiką vaikai ne tik pažino rudens gamtą, tyrinėjo, skaičiavo, kūrė ir eksperimentavo. Jie mokėsi kur kas daugiau – pastebėti, tausoti, dalytis, dėkoti, džiaugtis bendrais pasiekimais ir suprasti, kad kiekvienas, net pats mažiausias, gali prisidėti prie gražesnio ir tvaresnio pasaulio kūrimo.

Nuoširdžiai dėkojame visai Alytaus Dainavos progimnazijos skyriaus „Pasakos“ bendruomenei – vaikams, jų tėveliams, mokytojams, mokytojų ir mokinių padėjėjams, kiemsargiui ir visiems kitiems darbuotojams – už dosnumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą, šiltas šypsenas ir bendrystę. Už kiekvieną atneštą rudens gėrybę, už kiekvieną mažomis rankelėmis sukurtą darbelį, už kiekvieną gerą žodį, ištiestą pagalbos ranką ir nuoširdų norą būti kartu. Juk rudens grožis slypi ne vien auksiniuose lapuose ar pilnuose derliaus krepšiuose. Tikrasis rudens dosnumas atsiskleidžia žmonių širdyse – kai mokame dalytis tuo, ką turime, branginti tai, ką dovanoja gamta, ir džiaugtis tuo, ką sukuriame kartu.

Tegul šis spalvingas „Rudenėlio takučiu“ dar ilgai vingiuoja mūsų prisiminimuose – kvepiantis obuoliais, slyvomis ir medumi, šnarantis auksiniais lapais, skambantis vaikų juoku ir primenantis, kad gražiausios rudens dovanos yra tos, kuriomis dalijamės su kitais.

Projekto „Rudenėlio takučiu“ organizatotrės 

Nijolė Stakutienė, Alma Kristutienė, 

Virginija Mickevičienė, Daiva Kasiulionienė, 

Gitana Baležentienė