Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Susipažinkite su slapukų politika.
„Nespėjęs įsibėgėti į gyvenimą supratau, kad net ir dabar noriu jį sulėtinti. To siekiu per savęs lėtinimą, ramius pokalbius, refleksiją. Tačiau sekasi ne visada. Iš šių paieškų gimė „Po vãliai.“ Žvakė, turinti dzūkišką pavadinimą“, – sako alytiškis Simonas Surdokas, Vytauto Didžiojo universitete studijuojantis literatūrą ir psichologiją.
„Pavadinimas „Po vãliai“ gimė visai netyčia prieš porą mėnesių, kai mes su mama ir sese Alytuje žiūrėjome „Auksinio proto“ laidą. Neseniai buvau parašęs naują esė apie tylą, o toje esė turėjau visą skyrelį, skirtą kaimo močiutei. Ten pasakojau, kaip ji mus stabdydavo, kai įsisiautėdavome, ir kaip sekmadieninėse mišiose liepdavo būti cykiai. Iš pradžių pagalvojau, kad žvakes galėčiau pavadinti „Cykiai“, nes šitas dzūkiškas žodis irgi yra apie buvimą ramiai, tylą, santūrumą. Bet greitai atmečiau, nes labai stipriai rėžė ausį. O tada apie idėją papasakojau mamai ir sesei. Įkvėptas to skyrelio apie močiutę pasakiau, kad ieškau dzūkiško žodžio, kuris gerai atitiktų žvakių idėją ir vertybes. Tada mama pasiūlė „Po vãliai“ ir... prilipo“, – pasakoja Simonas.
Jis mėgsta sakyti, kad https://povaliai.lt/ iš tiesų parduoda ne žvakes: „Gali skambėti distopiškai, bet noriu parduoti laiką. Manau, kad žvakutė yra labai geras „pasiteisinimas“, kurio žmonės ieško, kad galėtų skirti laiko sau.“
Simonas sako santykį su Alytumi tikriausiai galintis pavadinti saugiu prieraišumu – būtent jis užaugina žmogų tokį, kuris drąsiai žengia į pasaulį, tyrinėja, bet žino, kad visada turi kur grįžti ir kuo pasitikėti. „Supratau, kad būtent vaikystė Alytuje suformavo mano suvokimą apie tai, ką laikau namais. Tai jauki erdvė, kurioje visko užtenka ir viskas pasiekiama, nereikia skubėti, tiesiog – aišku“, – kalba S. Surdokas.
Skaitykite interviu su Simonu.
Simonai, kokį Jus užaugino Alytus?
Norėčiau pasakyti, kad Alytus yra mažas, bet tai nebūtų visai tiesa. Juk jis yra šeštas pagal dydį Lietuvoje. Bet kai su močiute leisdavome savaitgalius Putinuose, draugus lydėdavau į Dainavą, susirgęs važiuodavau Pirmojo Alytaus tiltu į polikliniką, o pats didžiąją gyvenimo dalį gyvenau centre, tai toks jausmas, kad kone visas gatveles žinau atmintinai.
Tiesa, kai man buvo kokie penkeri metai, savo žiniomis pasitikėjau taip, kad sugalvojau iš Vidzgirio, kur tuo metu gyvenau, nupėdinti iki močiutės. Nors tada šeima beprotiškai sustresavo, dabar iš šitos istorijos pasijuokiame.
Pagal psichologijos teorijas, santykį su Alytumi tikriausiai galiu pavadinti saugiu prieraišumu – būtent jis užaugina žmogų tokį, kuris drąsiai žengia į pasaulį, tyrinėja, bet žino, kad visada turi kur grįžti ir kuo pasitikėti.
Dabar jau skaičiuoju penktus metus Kaune, bet kai ką įdomaus pastebėjau po pirmųjų dvejų, kai važiavau troleibusu į kitą miesto galą. Tada pirmą kartą prisireikė pusiaukelėje persėsti į kitą autobusą. Tas jausmas buvo labai keistas, tarsi vyko kažkas nenatūralaus. Matot, Alytuje persėsti niekada nereikėdavo. Važiuoji tiesiai ir viskas.
O, pavyzdžiui, užsienio didmiesčiuose būna atvirkščiai: pasiseka, jei persėsti nereikia. Taip supratau, kad būtent vaikystė Alytuje suformavo mano suvokimą apie tai, ką laikau namais. Tai jauki erdvė, kurioje visko užtenka ir viskas pasiekiama, nereikia skubėti, tiesiog – aišku. Pastebiu, kad ir dabar svajoju apie savo erdvę, kuri būtų, taip gal kiek neįprastai sakyčiau, išbaigta.
Jūsų žodžiais tariant, nespėjęs įsibėgėti į gyvenimą supratote, kad norite jį sulėtinti. Kodėl taip nutiko ir apie ką Jums yra sulėtėjimas?
Supratau, kad „kažkas ne taip“ aną rudenį, kai per tris mėnesius sirgau keturis ar penkis kartus. Tada bandžiau aprėpti be galo daug: buvau savanorių mokytoju „Jaunimo linijoje“, dėjau daug pastangų į studijas, dirbau, o kur dar sportas, sveika mityba, santykiai. Labai išsekau. Visą rudenį laikiau įspaudęs gazo pedalą iki kol pervargau ir galiausiai pasakiau sau, kad daugiau taip gyventi nebenoriu. Bet negaliu sakyti, kad staiga nutiko kažkoks pokytis ir viskas prašviesėjo. Ir net negaliu sakyti, kad dabar esu pasiekęs kokių nors gyvenimą keičiančių įžvalgų. Tai buvo ir tebėra procesas.
Manau, kad daugiausia išmokau „Jaunimo linijoje“. Pokalbiuose su besikreipiančiaisiais vienu iš tikslų sau laikiau padėti žmogui suprasti tai, kas su juo nutiko, kaip jis jaučiasi. Tas ruduo man buvo vienas sunkiausių gyvenime. Bendromis frazėmis galėjau sakyti, kad patyriau daug streso, pavargau, kad sunku, bet tai visai nepaaiškino, kaip vėl ir vėl atsidurdavau tokiose būsenose. Dabar mano gyvenimas irgi ne iš lengvųjų, nes noriu visko daug veikti, ir net ironiška, kad rašydamas šį tekstą sergu (tikriausiai nebuvo gera mintis savaitgalį kaitintis pirtyje ir šokti į tvenkinį, kai jau ir taip šiek tiek skaudėjo gerklę).
Bet man sulėtėjimas yra apie reflektavimą ir „susigaudymą“, kas su tavimi vyksta, kaip jautiesi, o tai galima praktikuoti bent po kelias minutes kiekvieną dieną. O galima ir po valandą. Kai skiriu valandą sau, galvoju ne apie konkrečią veiklą, bet apie bendrą sąmoningumo principą. Aš sąmoningumu vadinu ne meditavimą, dienoraščio rašymą ar kitus populiarius psichologinės higienos dalykus. Man sąmoninga veikla yra tokia, kuri daroma skiriant jai visą dėmesį, būnant čia ir dabar. Gali valandą sekti kvėpavimą ir medituoti, o valandą gali ir žaisti žaidimus ar net skrolinti. Svarbiau yra tai, kokį santykį sukuri su veikla ir kaip į ją įžengi.
Keleri metai svajojimų ir keli mėnesiai bandymų neseniai įgavo formą. Toji forma mažytė. Vaškinė. Žvakė, turinti pavadinimą „Po vãliai“. Dzūkiškai tai reiškia „palengva, iš lėto, ramiai“. Dar 2022 metų žiemą, prie Kūčių stalo, Jums šovė mintis: „O jei būtų žvakė, kuri degtų lygiai valandą? Tokia, kuri leistų nebežiūrėti į laikrodį ir nebeskaičiuoti, kiek praėjo ir kiek dar liko. Tik žinotum: kol dega liepsna, tavo laikas priklauso tau.“ Kaip vyko visas kūrybos procesas?
Tais metais padariau pirmuosius prototipus. Tada žvakutės buvo labai paprastos cilindro formos ir mano tikslas buvo suskaičiuoti, kiek vaško reikia, kad žvakė degtų maždaug valandą. Tam kartui bandymai nutrūko, bet pagavau save kiekvienais metais grįžtantį prie tos pačios idėjos. Pagalvojau, kad logiška, kad jei vis grįžtu, tai gal verta pabandyti?
Šių metų pavasarį visiems apsiskelbiau, kad darysiu žvakes, o praėjus pusei metų bandymų, eskizavimų, maketavimų – padariau. Aišku, lengva nebuvo, kadangi visas procesas yra rankų darbo: žvakės, dėžutės ir antspaudavimas, informaciniai lapeliai, svetainė, fotosesijos, turinio kūrimas, žodžiu, yra daug detalių, kuriomis reikia rūpintis.
Džiaugiuosi, kad draugas sutiko pagelbėti su žvakučių formomis, tuo keksiuku, kokteiliu ir bandele. Jei ne jis, nežinau, ką būčiau daręs.
Taip pat reikėjo daug daug bandymų, kad rasčiau tinkamą vaško mišinį (maišau natūralius bičių ir sojų vaškus dėl skirtingų jų savybių), tinkamą dagties dydį, gero dydžio lėkštutę. Pavyzdžiui, su dagties bandymais man pačiam buvo juokinga: galvojau, kad kadangi žvakutės mažos, tai ir dagtis turi būti siaura. Bet vaškas vis pratekėdavo pro šoną. Pradėjęs nuo siauriausios dagties, turėjau ją didinti tol, kol po dešimties korekcijų atradau tinkamą.
Tais momentais, kai visas kūrimo procesas atsibosdavo ar kas nepavykdavo, mane atgal prie jo sugrąžindavo pati idėja, nes ja nuoširdžiai tikiu. Nepamenu, ar prieš ketverius metus taip gerai suvokiau, kas įkvėpė žvakes, bet dabar jau galėčiau spėti, kad idėja gimė iš mano pomėgio gyvenimą skaidyti į gabaliukus. Manau, kad visiems gerai pažįstamas tas jausmas ir aš pats jaučiu daug malonumo, kai suplanuoju ir sėkmingai įgyvendinu planus. Pavyzdžiui, pasakai, kad valandą tvarkysiesi namus: valai dulkes, džiaustai skalbinius, keiti patalynę, rūšiuoji šiukšles, o po tos valandos atsidūsti ir gali savimi didžiuotis. Kitas klausimas: kokiu būdu valandą suskaičiuosi?
Tai kokiu būdu?
Tikriausiai laiko sekimui galima naudoti ir paprasčiausią skaitmeninį laikmatį. Bet su juo matau kelias problemas. Pirma, laiką norisi tikrinti, o jei naudoji telefoną, yra rizika, kad jį paėmęs nebepadėsi. Antra, man pačiam nepatinka, kai žinau, kiek laiko praėjo ir kiek liko, nes tai nukreipia dėmesį nuo veiklos. Jei, pavyzdžiui, mokantis egzaminui iš suplanuotos valandos liko tik dešimt minučių, tai negi man nesinorės suskubėti arba, atvirkščiai, atsipūsti? Galiausiai, tuos „tikruosius“ laikmačius, kurie skaičiuoja sekundes, vadinu šiek tiek destruktyviais: juk kai laikas pasibaigia, nuo garsų dažnai suskamba visas kambarys. Jei iki paskutinės minutės buvai įsitraukęs į veiklą, mintis nutrūksta viduryje, ir mažai tikėtina, kad prie jų sugrįši.
Žvakė kaip laikmatis šias problemas išsprendžia, nes ji veikia principu „kol dega, tol žinai, kad valanda dar nesibaigė“. Nėra tikslaus būdo pasakyti, kiek dar laiko liko, todėl viskas, ką gali, tai yra įsitraukti į veiklą. Be to, kai žvakė užges, gal net neiškart tą pastebėsi ir veiklą užbaigsi tada, kada natūraliai norėsis.
Jūsų žvakė padeda žmogui neskaičiuoti laiko, tačiau jos veikimo principas paremtas gana tiksliu laiko matavimu. Kaip suderinate šį paradoksą?
Laiko sekimas jo nesekant tikrai yra savotiškas paradoksas, kadangi laikmačio mechanizmas išlieka, tačiau, norint naudoti žvakes, reikia pačiam persimokyti: paleisti laiko kontrolę ir pasitikėti, kad, kol liepsna dega, pasaulis nesugrius, nieko svarbaus socialinėse medijose nenutiks, tie keli reels‘ai naudos nesuteiks. O kur dar liepsnos jaukumas, malonus šokolado kvapas, savotiškas ritualas.
Apskritai mėgstu sakyti, kad iš tiesų parduodu ne žvakes. Gali skambėti distopiškai, bet noriu parduoti laiką. Manau, kad žvakutė yra labai geras „pasiteisinimas“, kurio žmonės ieško, kad galėtų skirti laiko sau. Jei kam nors pasakai, kad dabar tau reikia valandos ramybės, į tave gali pasižiūrėti keistai, bet jei pasakysi, kad kol degs žvakė, tol būsi kuo nors užsiėmęs, tai jau skambės įdomiai, vertingai.
O kaip atsirado pavadinimas „Po vãliai“?
Dzūkiškai po vãliai – tai neskubant, savu tempu, kaip gyvenimas kadaise ir tekėjo. Tai žodžiai, kuriais močiutė kaime ramindavo mus, vaikus, kai nesustabdomai kažkur lėkdavome.
Daug prisiminimų apie šią močiutę neturiu. Jos netekome prieš penkiolika metų. Vadinome ją kaimo močiute, nes ji gyveno Meteliuose, tarp dviejų didžiausių Dzūkijos ežerų. Ir mes su mama ir sesėmis gyvenome ten vasaromis. Močiutė turėjo savitą gyvenimo tempą, o jos auklėjimas buvo tvirtas, stoiškas. Prie kaimo temos ir močiutės būdo nemažai grįžtu rašyboje. Manau, kad jos stiprus tikėjimas ir griežtas auklėjimas man, būnant kaime, leisdavo patekti į kitą pasaulį.
Pavadinimas „Po vãliai“ gimė visai netyčia prieš porą mėnesių, kai mes su mama ir sese Alytuje žiūrėjome „Auksinio proto“ laidą. Neseniai buvau parašęs naują esė apie tylą, o toje esė turėjau visą skyrelį, skirtą kaimo močiutei. Ten pasakojau, kaip ji mus stabdydavo, kai įsisiautėdavome, ir kaip sekmadieninėse mišiose liepdavo būti cykiai. Iš pradžių pagalvojau, kad žvakes galėčiau pavadinti „Cykiai“, nes šitas dzūkiškas žodis irgi yra apie buvimą ramiai, tylą, santūrumą. Bet greitai atmečiau, nes labai stipriai rėžė ausį. O tada apie idėją papasakojau mamai ir sesei. Įkvėptas to skyrelio apie močiutę pasakiau, kad ieškau dzūkiško žodžio, kuris gerai atitiktų žvakių idėją ir vertybes. Tada mama pasiūlė „Po vãliai“ ir... prilipo.
Ar Jūsų žvakė skirta pabėgti nuo technologijų ar veikiau prisiminti, kad galime pasirinkti, kada jomis naudotis?
Iš pradžių galvojau, kad žvakė bus griežtai apie atsiribojimą nuo technologijų: išjungi ir paslepi telefonus, atsitrauki nuo kompiuterių ir kitų ekranų, o tik tada užsidegi žvakę. Bet supratau, kad ji gali tapti daug daugiau. Juk niekas nesako, kad laikas prie ekrano negali būti sąmoningas. Mano tikslas yra žmogui suteikti tokį laiką, kuriam jis bus visiškai atsidėjęs. O juk įsitraukus galima būti į įvairiausias veiklas, pavyzdžiui, dirbti prie kompiuterio, atsakinėti į seniausius laiškus, o gal tiesiog žaisti žaidimą.
Žinoma, nemaža dalimi galvoju ir apie atsiribojimą, nes manau, kad žmonėms tokio laiko trūksta dar labiau. Galų gale, ši žvakė tėra laikmatis, o tai, kiek valanda bus prasminga, pasirenki pats.
Ar pats sugebate gyventi taip, kaip siūlote kitiems? Kaip atrodo Jūsų paties valanda po vãliai?
Manau, kad man pavyksta gyventi taip, kaip čia siūlau. Savo kasdienybės smarkiai nestruktūruoju ir neturiu išplanuotų dienotvarkių, bet kai gyvenime pajaučiu chaosą, tokios susitelkimo valandos tikrai padeda susigrąžinti kontrolę. Jeigu atrodo, kad turiu padaryti tūkstantį darbų, man labiausiai padeda pasakyti sau, kad „šį vakarą padarysiu tą ir aną, o viso kito, ko nespėsiu, padarysiu kitą dieną.“ Tokiu atveju aš darbų padarau lygiai tiek pat (jeigu ne daugiau), bet svarbiau tai, kad savęs negraužiu dėl tų likusių, kurių ir taip niekaip nespėčiau padaryti. Manau, kad valanda su žvake gali suteikti būtent tai, nes ji leidžia sau pasakyti, kad ateinančią valandą darysi vienui vieną dalyką ir dėl nieko kito nesirūpinsi.
Vytauto Didžiojo universitete studijuojate psichologiją ir literatūrą. Iš pradžių buvote pasirinkęs dirbtinio intelekto studijas?
Taip, tikriausiai šis momentas mano gyvenime buvo vienas iš svarbiausių, nors šiuo metu į studijas VDU esu įsitraukęs taip, kad sunkiai prisimenu save kažkur kitur.
Dirbtinio intelekto studijos man buvo labai įdomios ir sekėsi tikrai gerai, bet tuo pat metu jaučiau, kad kažko trūko. Tada atsitiktinai susipažinau su psichologijos magistrante ir užteko poros pokalbių su ja, kad visi galai susijungtų.
Gerai pagalvojęs nusprendžiau pasiimti akademines atostogas, prisijungiau prie „Jaunimo linijos“ ir, pamatęs, kad šis dalykas tikrai mano, priėmiau sprendimą perstoti. Pamenu, tuo metu psichologija ir literatūra buvo kažkas mistiško ir aš net neįsivaizdavau, kad tokius dalykus galima rimtai studijuoti, todėl buvo daug baimių. Bet jeigu dirbtinį intelektą studijavau su mintimi, kad programuodamas daug uždirbsiu, tai įstojęs į psichologiją ir universiteto siūlomą Academia cum Laude programą, kurios dėka studijuoju literatūrą, jau pasitikėjau grynu instinktu.
Be to, pasirodo, kad psichologija ir literatūra kartu puikiai dera. Man abu šie mokslai yra tarsi mąstymo erdvės. Psichologija yra visur ir kone bet kurį procesą galima analizuoti šia perspektyva. Lygiai taip pat yra ir su literatūra. Manau, kad tai yra ir mokslų, ir paties universiteto kaip sistemos nuopelnas. Aš jaučiu, kad mokausi ne kurią nors discipliną, bet pasaulio matymo būdą. Literatūra ir psichologija leidžia žvelgti giliau ir įlįsti į daiktų pasąmonę, jei galima taip mandrai pasakyti. Tai padeda ir su žvakėmis, juk man ir jos – ne šiaip sau dagtis vaške.
Visą gyvenimą daugiau ar mažiau ir rašau. Iš savo pirmojo „romano“, kurį parašiau būdamas antroje klasėje, atsimenu tik vieną detalę, kad pagrindinio veikėjo vardas buvo Maxas, su „x“, nes skambėjo labai kietai. Nuo tada rašymą dėl malonumo, kitaip sakant, „sau“, buvau apleidęs ir vėl atradau pradėjęs studijuoti VDU. Ne be reikalo prieš tai lyginau studijas su mąstymo erdve. Šiuo metu būtent tai man yra rašymas – teritorija, kurioje gali išlaisvinti intelektą ir nestabdomas tyrinėti idėjas, siužetus, kompleksus, galų gale pats save.
Prekinio ženklo svetainėje https://povaliai.lt/ matoma nuotrauka su Marcelio Prousto (Marselio Prusto) „Prarasto laiko beieškant“. Kodėl pasirinkote būtent šią knygą?
Turiu prisipažinti, kad „Prarasto laiko beieškant“ pasirinkau tik dėl genialaus sąskambio, nors pirmąjį knygos tomą, kuris matomas ir nuotraukoje, esu skaitęs du kartus.
Proustas mane išmokė patirti pasaulį kitaip: intymiai, subtiliai, į patirtis žvelgti visapusiškai ir įvairiausiais lygmenimis, leisti susižadinti visokiausioms sąsajoms.
Tikriausiai, labai norint, žvakės galėtų suteikti kažką panašaus, bet į tokį gylį aš jau nepretenduoju. Dabar tiesiog laukiu, kada gyvenime būsiu laisvesnis, nes iš septynių romano tomų man dar liko penki. Kažkada mano gyvenime ateis Prousto metai.
Ar dažnai grįžtate į Alytų? Ką pirmiausia norisi nuveikti sugrįžus į gimtąjį miestą?
Į Alytų grįžtu ne taip jau dažnai – kokį kartą į mėnesį ar šiek tiek rečiau. Labiausiai noriu pasimatyti su mama, nes kalbėti telefonu nelabai mėgstu, bet pakalbėti juk norisi. Mes pasiplepame, mama pagamina ką nors skanaus, ko pats nemoku (aš galiu gaminti visokius vištienos karius ar buritas, bet balandėliai ar kotletai – čia jau mamos specializacija), dar aplankau Alytuje gyvenančią močiutę, nunešu gėlę. Kartais apsukame ratelį aplink Dailidę, nueiname į bažnyčią ar nuvažiuojame į kapines.
Nors nesu tikintysis, šios vietos mane visada įkvepia.
Ar su kiekvienu sugrįžimu Alytus atrodo vis kitoks, nes keičiatės ir jūs pats?
O Alytus tikrai keičiasi. Esu kino žmogus, todėl be galo smagu sugrįžti ir aplankyti naują kino salę „Dainavos“ kino teatre. Pats miestas buvo ir liko labai gražus, tvarkingas.
Bet vienas įdomiausių suvokimų buvo apie mano tatuiruotę. Ant kairio dilbio turiu pravirų durų į kosmosą paveikslėlį. Simboliką įkvėpė lenkų rašytoja nobelistė Olga Tokarczuk, nes viename iš savo romanų ji rašė apie tai, kaip, norėdamas įsileisti svečius (kokią nors patirtį), turi atidaryti duris ir pasitraukti. Kadangi šeimoje augome trys vaikai, o gyvenome bute, kuriame visi visą laiką zujome ratais, kambario durų beveik nedarinėdavome. Prieš gerą mėnesį suvokiau, kad durys tatuiruotėje atrodo lygiai lygiai taip pat kaip mano vaikystės durys! Dabar jau nekantraudamas laukiu, kada mano kūryboje nuguls koks nors Alytaus fragmentas.
Ar įsivaizduojate, kad vieną dieną norėtumėte gyventi lėčiau ir galbūt arčiau gamtos, Dzūkijoje?
Manau, kad kažkada norėčiau čia sugrįžti. Galbūt ne į patį Alytų, bet į Dzūkiją, kur nors šalia miško ar ežero. Man gal dar kiek per anksti, bet svajoju apie sodybą. To, ką su manimi padarė karštos vasaros prie Metelių, jau niekas neištaisys. Tikriausiai visą likusį gyvenimą rymodamas prie ežerų krantų jausiuosi kaip kokia antis, džiovinanti plunksnas. Taip gera, ramu, jautiesi savo vietoje. Džiaugiuosi, kad net ir po penkerių metų Kaune, Alytaus miškeliuose irgi vis dar jaučiuosi kaip namuose.
Komunikacijos skyriaus informacija