Matematikos mokytoja Laimutė Grigūnienė: nuotykiai dažniausiai yra pamokos

Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai nusprendė mokytojus atitraukti nuo įprasto jų vaidmens – iš už mokytojo stalo, nuo lentos ir iš vadovėlių puslapių. Ir tiesiog pasikalbėti.
Jie klausė apie netikėtus nutikimus, linksmus prisiminimus ir tas istorijas, kurios, regis, niekada nenusibosta. Kartais juokėmės. Kartais nustebome. Kartais pagalvojome: „Palaukite, o mūsų mokytojas tikrai taip padarė?“
Nes už kiekvieno mokytojo dalykinio tono ir rimto žvilgsnio slypi žmogus. O žmogui, kaip žinome, nuotykių gyvenime netrūksta.

Tad skaitykite. Galbūt po šių istorijų į savo mokytoją pažvelgsite visai kitaip. 

Matematikos mokytoja Laimutė Grigūnienė: nuotykiai dažniausiai yra pamokos

Laimutė Grigūnienė kaip žmogus man primena nuotykį. Todėl ir pasirinkau kalbinti šią Alytaus šv. Benedikto gimnazijos matematikos mokytoją metodininkę.

Ji yra labai visapusiška ir atvira, sutikusi papasakoti savo mokyklos, studijų laikų ir darbo nuotykius, priminti, kaip gera būti žmogumi.

Mokytojos nuotykiai labai glaudžiai susiję su gyvenimo pamokomis. Keli iš jų netgi šiurpūs, kiti kasdieniški, bet labai verti būti aprašyti ir sustyguoti, nes tobulos formulės nuotykiui nėra.

Būdama aštuoniolikos metų, Laimutė išgyveno labai trapų ir skausmingą nuotykį, kuris laikui bėgant tikriausiai tapo jos dalimi. Liepos 10-ąją, būdama prie Nemuno, mergina nusprendė eiti pabraidyti, nors plaukti nemokėjo. Po kojomis pasimaišiusi duobė perleido ją srovei, kuri netrukus ją nusinešė. „Pirmiausia labai išsigandau, supanikavau, spurdėjau ir bandžiau ištrūkti“, – dalijasi L. Grigūnienė. O šį momentą mokytojai primena buvę naktiniai košmarai. Pasak jos, vėliau jie aprimo.

Prisimena tik gėlių sapną, kuris po siaubo akimirkos atrodė tarsi palaima. Nors iš tiesų didžiausia Laimutės gelbėtoja buvo draugė, gera plaukikė, ištraukusi ją iš vandens.

„Tą naktį sapnavau vandenį. Negalėjau normaliai miegoti.“

Iš viso šito mokytoja pabrėžia, jog jos nuotykiai dažniausiai yra pamokos, kurias nešiojasi su savimi ilgam. Iki dabar, net mokėdama plaukti, ji nesielgia neapdairiai.

Visada išsimatuoja vandens gylį, nesimaudo ten, kur nemato ar nejaučia dugno.

Tą patį galima pasakyti ir apie atsakomybę, kurios didžiausia dozė ateina po įvairiausių nelaimingų atsitikimų.

Vieną žiemos vakarą, kai buvo neapsakomai slidu, Laimutė vairavo apledėjusiu keliu, važiavo iš Telšių. Pamačiusi ant kelio kliūtį, bandė sustabdyti automobilį, o dėl staigios reakcijos ir nevykusių oro sąlygų mašiną pradėjo sukti. „Tai įvyko greitai, netikėtai, lyg būtum kitoje dimensijoje.“

Ir nors prie šalikėlio atsidūrusioje mašinoje visi liko gyvi ir sveiki, kiekvieną kartą, sėdėdama prie vairo, pašnekovė jaučia didelę atsakomybę. Už praeitį, dabartį ir ateitį.

Taip pat kažkada jai teko bėgti nuo gruzino Kaukazo kalnuose. „Pamečiau batą, o tas mane vijosi, norėjo atiduoti“, – su šypsena prisimena mokytoja, o nuotykis kybo virš mūsų.

Norėjau pasinaudoti nuotykio priešingybe – kasdienybe, ir, paklaususi, kas joje svarbu, išgirdau labai paprastą ir reikšmingą atsakymą: „Laikas. Jį suplanuoti, palikti jo sau, bent kažkiek, nepervargti.“ 

Manau, abi sutartume, kad reikia laiko ir nuotykiams.

Taigi, klausydamasi šių nuotykių, įvykių, pamokų, radau daug sąsajų su klaidomis, kurių, be abejo, apstu visuose nuotykiuose.

– Ar mėgstate klysti?

– Nemėgstu. Bet daug klystu. Ir tai būtina. Tampu atsargesnė, tik svarbu neklysti per daug – taip įmanoma prarasti pasitikėjimą savimi, – atvirauja matematikos mokytoja, o mano lūpose groja šypsena. Prisimenu, kaip nuoširdžiai ji skatina mus bandyti ir klysti pamokų metu.

– Ar buvo svarbu pasidalyti šiuo nuotykiu?

– Taip.    

Milda Jacevičiūtė