Marius Narkunas: iš Prancūzijos svetimšalių legiono – į mokytojo kėdę

Tarptautinės mokytojų dienos proga Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai nusprendė mokytojus atitraukti nuo įprasto jų vaidmens – iš už mokytojo stalo, nuo lentos ir iš vadovėlių puslapių. Ir tiesiog pasikalbėti. Nes už kiekvieno mokytojo dalykinio tono ir rimto žvilgsnio slypi žmogus. O žmogui, kaip žinome, nuotykių gyvenime netrūksta.
Tad skaitykite. Galbūt po šių istorijų ir Jūs į savo mokytoją pažvelgsite visai kitaip. 

Marius Narkunas: didžiausias gyvenimo netikėtumas – tapti mokytoju

Kartais didžiausi gyvenimo nuotykiai prasideda ne nuo kelionės ar rizikingo sprendimo, o nuo posūkio, kurio pats žmogus visiškai nesitikėjo. Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos etikos mokytojui Mariui Narkunui toks posūkis buvo mokykla.

Jo gyvenimo istorija neįprasta. Aštuoniolika metų Marius gyveno Lietuvoje, vėliau maždaug du dešimtmečius praleido svetur, o grįžęs dar ketverius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Didelė jo gyvenimo dalis susijusi su Prancūzijos svetimšalių legionu. Viešuose Prancūzijos šaltiniuose M. Narkunas minimas kaip Svetimšalių legiono vyresnysis seržantas, 2015-aisiais turėjęs jau 13 metų tarnybos stažą.

Todėl paklaustas apie įsimintiniausią savo gyvenimo nuotykį, mokytojas ilgai nesvarsto: „Įsimintiniausias įvykis turbūt yra pats mano gyvenimas.“
Tačiau vienas jo posūkis nustebino net jį patį – Marius niekada negalvojo tapsiantis mokytoju. Atrodė, kad šios profesijos šeimoje ir taip pakanka: mokytoja buvo jo mama, mokytoja yra ir žmona.

„Niekada gyvenime negalvojau, kad būsiu mokytoju. Bet toks gyvenimo paradoksas. Pats sau iškėliau iššūkį, kad noriu tapti mokytoju“, – sako M. Narkunas. 

Kelias į klasę – kariuomenėje

Kelias į klasę prasidėjo kariuomenėje. Per ilgus tarnybos metus sukauptą patirtį, o ypač savo paties padarytas klaidas, Marius ėmė perteikti kitiems Lietuvos kariuomenės mokykloje. Jam buvo svarbu ne vien mokyti profesinių dalykų, bet ir parodyti, kad iš svetimų klaidų kartais galima pasimokyti anksčiau, nei tenka suklysti pačiam.

Būtent tuomet atsirado mintis, kad apie pasirinkimus, atsakomybę ir gyvenimo pamokas verta kalbėtis dar anksčiau – su paaugliais.

„Kadangi gyvenime daug klydau, dariau klaidų, pradėjau jas perteikti kitiems, kad žmonės bandytų eiti doresniais keliais. Po to supratau, kad galbūt reikėtų pradėti nuo paauglių“, – atskleidžia mokytojas. 

Tiesa, grįžimas į Lietuvą po dviejų dešimtmečių užsienyje ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje pačiam Mariui tapo dar vienu išbandymu. Pasak jo, teko priprasti prie kitokio mentaliteto ir kitokio požiūrio į žmogų. Adaptuotis nebuvo lengva, tačiau baigdamas tarnybą jis jau matė ir teigiamų pokyčių.

Mokykloje nėra karinio laipsnio

Karinė patirtis į mokyklą atnešė dar vieną svarbią pamoką – autoritetas nebūtinai gimsta iš pareigų ar laipsnio. Kariuomenėje aukštesnio laipsnio karininko ar puskarininkio žmonės klausosi jau vien dėl jo statuso. Pats Marius sako visuomet stengęsis elgtis kitaip: „Stengdavausi sukurti žmogišką ryšį, o ne laipsnio ar autoriteto.“

Šį principą jis perkėlė ir į mokyklą. Čia nėra karinio laipsnio, kuris savaime suteiktų autoritetą. Yra mokiniai, klausimai, diskusijos ir būtinybė užmegzti ryšį.

Būtent tai mokytoją ir žavi. Marius sako, kad jauni žmonės mąsto kritiškai, yra atviri, nebijo diskutuoti, o kartais jų klausimai priverčia ir patį mokytoją iš naujo įvertinti savo įsitikinimus.

„Su mokiniais labai smagu. Tai žmonės, kurie mąsto kritiškai, atvirai, diskutuoja ir priverčia patį mane susimąstyti, ar kai kuriuos dalykus darome gerai“, – teigia etikos mokytojas.

Galbūt todėl Marius savo gyvenimo pernelyg kruopščiai ir neplanuoja. Daug svarbių dalykų jame atsirado spontaniškai. Taip atsiranda naujos veiklos, pomėgiai ir iššūkiai. Net sudėtingos ar iš pradžių neplanuotos situacijos, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tampa istorijomis, iš kurių galima kažką pasiimti.

O mokytojo profesija, kurios savo ateityje kadaise visiškai nematė, šiandien jau tapo dar vienu jo gyvenimo etapu. Paklaustas, kokio nuotykio norėtų imtis toliau, Marius nedvejoja – norėtų augti ir šioje srityje. Vadovavimo patirties jis jau turi iš karinių struktūrų, tad neatmeta galimybės vieną dieną išbandyti save einant vadovo pareigas ir kitame sektoriuje.

Atrodo, kad žmogui, kuris niekada nesitikėjo tapti mokytoju, sakyti „niekada“ būtų kiek rizikinga. Juk kartais pats netikėčiausias gyvenimo posūkis ir tampa tuo keliu, kuriuo verta eiti.

Livita Kuncaitė