Išvyka į tautinių šokių festivalį Italijoje

Tautinių šokių ansambliai „Uldukas“ ir „Senamiestukas“, vedini vadovės Laisvutės Adomaitienės, savo metų darbą vainikavo tautinių šokių festivalyje Italijoje. Tai buvo puiku galimybė atstovauti savo šaliai, populiarinti lietuvių liaudies kultūrą bei užkrėsti kitus savo gera nuotaika, energija ir troškimu šokti. Bet apie viską nuo pradžių...

Keliaudami į festivalį bei grįždami iš jo pabuvojome ne tik Italijoje, bet turėjome ir tarpinių stotelių. Kaip sakoma, vienu šūviu du zuikiai – ir sudalyvavome festivalyje, ir praplėtėme savo akiratį.  Taigi, pirmoji stotelė – Čekijos miestas Brnas. Čia aplankėme Špilberko tvirtovę, esančią ant Špilberko kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdinga miesto panorama. Taip pat apžiūrėjome Šv. Petro ir Povilo katedrą, kuri yra vienas svarbiausių miesto pastatų. Didelį įspūdį paliko Brno senamiestis, akmeninės gatvelės, pastatų autentiškumas, skulptūros, fontanai, miesto aikštės, kurių vienoje įsitaisęs didelis daržovių turgus.

Pailsėję, bet ilgai neužsibuvę Brno, patraukėme į mūsų tikslą – Italiją. Kur mūsų laukė ne tik festivalis, bet daug ir kitų neišdildomų įspūdžių. Norėdami pajusti tikrą itališką dvasią, susipažinti bent su dalimi Italijos, picomis neapsiribojome, o ir paturistavome. Gidės vedini aplankėme Florenciją. Besiklausydami jos įdomių pasakojimų išnaršėme ne vieną gatvelę, gėrėjomės Renesanso laikotarpio pastatais, skulptūromis, bažnyčiomis. Savo grožiu ir dydžiu sužavėjo Florencijos katedra, Vecchio rūmai, šalia kurių daug Renesanso laikų skulptūrų, žymiausia jų – Mikelandželo Dovydas. Daug išgirdome apie poeto Dantės Aligjerio, parašiusio vieną žymiausių ir simboliškiausių literatūros kūrinių – „Dieviškąją komediją“, gyvenimą.

Įsitikinome, kad ne veltui Florencija yra vienas seniausių ir gražiausių miestų ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje, į kurį dar norėtume sugrįžti. Mūsų džiaugsmui, bevaikštinėdami gatvelėmis, radome vieną iš Florencijos simbolių – šerno skluptūrą. Sakoma, kad reikia patrinti jo nosį, kad lydėtų sėkmė, ir mesti monetą, norint sugrįšti. Tad, tą ir padarėme!

Pabuvojome ir Pizos mieste, juk negalėjome likti neįsiamžinę prie garsiojo svyrančio Pizos bokšto. Nusprendėme, kad dar stovės!
Na, ir begrįžtant namo mūsų paskutinė stotelė – Slovakijos sostinė Bratislava. Laikas Bratislavoje taip pat praėjo labai linsmai, turiningai. Važiuodami turistiniu traukinuku turėjome galimybę susipažinti su Bratislavos senamiesčiu, akį traukė rūmai, fontanai, įdomios skulptūros, baroko bei rokoko stilių architektūra.

Galva tiesiog sukasi nuo įspūdžių, betgi neužmirškime, ko mes leidomės į šią kelionę – ogi, mūsų laukė tautinių šokių festivalio diena! Be galo daug teigiamų emocijų sukėlė, širdį suvirpino, ne vienam ir laimės ašarą teko nubraukti, tautinių šokių ansamblių „Uldukas“ ir „Senamiestukas“ pasirodymai. 

Skambant Eurikos Masytės dainai „Laisvė“ į Montecatini Terme miesto centrinę aikštę, nešini Lietuvos vėliava žengė mūsų šokėjai. Stebimi žiūrovų, lydimi jų plojimų ansamblių „Uldukas“ ir „Senamiestukas“ šokėjai atliko šokius keliose amžiaus grupėse. Labai didžiuojamės savo šokėjais ir dar kartą nuoširdžiai dėkojame vadovei Laisvutei Adomaitienei už darbą, kantrybę mokant šokti bei už begalinį rūpestį, kuris lydėjo ir lydi ne tik kelionėje, bet ir namuose, juk tiek visko reikėjo sustyguoti norint išvykti ir turėti prasmingą, saugų laiką kelionėje.

Išvyka į Italijos tautinių šokių festivalį paliko daug neišdildomų įspūdžių tiek mažiems, tiek dideliems, kai kam tai buvo pirmoji tokia kelionė su kolektyvu, kai kam jau ne, bet tai  visiems buvo didelė patirtis, galimybė parodyti, ką mokame, ir atstovauti savo šaliai. Be abejonės, tautinių šokių ansambliai „Uldukas“ ir „Senamiestukas“ kaip viena didelė šeima, o kelionės tik dar labiau suartina. 

Taigi, su tokiom puikiom nuotaikom įžengėme į vasaros atostogas, pailsėję grįšime ir toliau suksimės tautinių šokių ritme. 

 Aut. Gitana Račkauskaitė