Apsigyventi Alytuje anglų kalbos mokytoją Jovaidę įkalbėjo draugė 

„Vardą Jovaidė (kirtis ant „i“) man išrinko močiutė, atsivertusi vardų knygą. Visoje giminėje tai vienintelis neįprastas vardas, tad džiaugiuosi už močiutės drąsą“, – sako Jotvingių gimnazijoje pirmus metus anglų kalbos mokytoja dirbanti Jovaidė Suodaitytė. Į Alytų ji atvyko iš Vilniaus. 

„Jau kurį laiką rezgiau mintį išsikraustyti iš Vilniaus, draugė alytiškė mane įkalbėjo pabandyti Alytų. Tada pagalvojau, kad visai nebloga mintis, nes Alytus skamba kaip aukso viduriukas mano poreikiams. Pasižiūrėjau mokyklas, tai labiausiai dėmesį patraukė būtent Jotvingių gimnazija. Vėliau tarsi likimo ženklas buvo, kad Jotvingių gimnazija ieškojo anglų kalbos mokytojos, taip ir atsiradau čia“, – pasakoja Jovaidė.

„Alytus man atrodo išties gera vieta gyventi, nes mieste yra viskas, ko reikia suaugusiam žmogui – pilna parduotuvių, restoranų, parkų, lankytinų vietų. Suprantu, kad aktyviam, mėgstančiam vakarėlius ar šurmulį jaunam žmogui galbūt pasirodytų nuobodu. Man kol kas čia labai patinka, nes mane jau buvo pradėjęs varginti didelio miesto šurmulys, kamščiai ir greitas gyvenimo ritmas“, – tęsia J. Suodaitytė.

Jovaide, kokia Jūsų vardo istorija? 

Vardą Jovaidė (kirtis ant „i“) man išrinko močiutė, atsivertusi vardų knygą. Visoje giminėje tai vienintelis neįprastas vardas, tad džiaugiuosi už močiutės drąsą. O ji drąsi ne tik vardų rinkimuose, ji drąsi, atkakli ir gyvenime. Visada žavėjausi šia jos savybe. 
Bandau semtis to ir pati, nes manau, kad dabartinėje visuomenėje itin reikalinga drąsa ir ryžtas. Su močiute esame artimos, yra buvę visko, bet močiutę branginu, nes ją turiu vienintelę. 

Papasakokite apie save. Esate kilusi iš Šakių?   

Esu kilusi iš Šakių, nuostabaus ir unikalaus krašto. Augau gana įprastoje lietuviškoje šeimoje, turėjau būrelį draugų, todėl gyvenimas mažame miestelyje nebuvo nuobodus. Man keista, kaip jaunimas sako, kad nėra ką veikti tokiame mieste kaip Alytus. Aš, gyvendama Šakiuose, visada turėjau ką veikti. 
Žinoma, mokyklos pabaigoje jau degiau noru išvažiuoti į didelį miestą, nes provincija jaunam žmogui atsibosta, norisi tyrinėti pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis, turėti daugiau erdvės aplink save. 
Įdomus faktas, kad šakiečiai, dar kitaip zanavykai, yra taisyklingiausiai kalbantys žmonės Lietuvoje! Visiškai to nesigėdiju, nors mokiniai dažnai pabrėžia mano tarmę, kai kuriems tai atrodo neįprasta, o man gražu. 

Ir išvažiavote studijuoti anglų filologijos?

Studijavau Vilniaus universitete, Kauno fakultete. Apie studijas pradėjau svajoti tik 12-os klasės pabaigoje, ilgą laiką nežinojau, ką norėčiau studijuoti. Turėjau nuostabią anglų kalbos mokytoją, Audronę Cibulskienę, linkėjimai jai. Kiek atsimenu save pamokose, tai nebūdavau pati aktyviausia, pirmame suole sėdinti mokinė, bet anglų kalba visada man patiko ir gerai sekėsi, patikdavo rašyti, tiek angliškai, tiek lietuviškai.
12-oje klasėje nusprendžiau, kad mano kelias tikriausiai ir bus susijęs su anglų kalba, o tuo metu buvo atsiradusi gana nauja studijų programa – audiovizualinis vertimas, ji mane labai sužavėjo, jaučiau, kad ten bus mano vieta, tad stojau ir įstojau būtent į VU Kauno fakultetą. 

O kaip tapote mokytoja? Nuo rugsėjo pradžios dirbate anglų kalbos mokytoja Jotvingių gimnazijoje. 

Mokytojos kelią pasirinkau gana atsitiktinai. Tuo metu buvau išėjusi iš ofisinio darbo ir ieškojau kažko naujo, įdomaus, dinamiško. Gavau pasiūlymą dirbti Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje, pagalvojau, kad pabandyti verta, nes turėjau minimalios mokytojavimo patirties, kuri man patiko. 3 metus dirbau Fabuose, buvo nerealus kolektyvas, tik geriausi atsiliepimai. 
Sprendimas vykti į Alytų irgi gana atsitiktinis. Jau kurį laiką rezgiau mintį išsikraustyti iš Vilniaus, nes paskutiniai metai buvo labai įtempti ir chaotiški asmeniniame gyvenime, todėl norėjosi pakeisti vietą, ieškojau ramybės.
Tuo metu svarsčiau grįžti į Šakius, bet draugė alytiškė mane įkalbėjo pabandyti Alytų. Tada pagalvojau, kad visai nebloga mintis, nes Alytus skamba kaip aukso viduriukas mano poreikiams. Pasižiūrėjau mokyklas, tai labiausiai dėmesį patraukė būtent Jotvingių gimnazija. Vėliau tarsi likimo ženklas buvo, kad Jotvingių gimnazija ieškojo anglų kalbos mokytojos, taip ir atsiradau čia.

Koks buvo pirmasis Jūsų, kaip mokytojos, rytas Jotvingių gimnazijoje?  

Šiek tiek jaudinausi, nes visgi tai nauja aplinka, nauji mokiniai ir kolegos, tad normalu dėl to jaudintis, o šiaip viskas sklandžiai, ramiai, jau net neprisimenu, kaip jaučiausi, nes visas rugsėjis ir pusė spalio pralėkė žaibo greičiu.

Kokia esate mokytoja?  

Per pamokas stengiuosi ne tik dėstyti anglų kalbą, bet ir pajuokauju su mokiniais, pakalbame apie gyvenimą, mėgstu įžvelgti ir mokinių asmenybes. Manau, kad tai yra svarbu, nes susitinkame su gimnazistais, mokau 9-okus ir 11-okus, 3–4 kartus per savaitę, todėl ryšys yra būtinas. Noriu, kad mokiniai jaustųsi laisvai, nebijotų kalbėti, reikšti nuomonę, tai ypač svarbu mokantis kalbos.  

Nuolatos kažko moko ir mokiniai? 

Žinoma, mokiniai nuolatos kažko moko. Kadangi pastaruosius kelerius metus dirbu su paaugliais, tai mokausi būti empatiškesnė, kantresnė, neimti visko giliai į širdį. Visi mes žmonės, darome klaidų, mokomės iš jų.

Koks, Jūsų akimis, yra geras anglų kalbos mokytojas? 

Manau, kad apskritai mokytojas turi būti kantrus, motyvuojantis, draugiškas. Anglų kalboje labai svarbu kalbėjimas, nuomonės reiškimas, dažnai šita dalis tampa problema, jeigu mokinys bijo mokytojo, bijo klysti ar būti išjuoktas, nesuprastas. Stengiuosi pamokose sudaryti tolerantišką aplinką.

Šiandien mokyti anglų kalbos yra lengva, nes visi nori mokytis, tiesa?

Būtų gerai, kad visi norėtų mokytis. Esu girdėjusi daug pasakymų, kad anglų kalbą lengva mokyti, nes visi jau ir taip ją moka. Tačiau realybė kiek kitokia. Taip, dauguma paauglių moka susikalbėti šnekamąja kalba, supranta daug, tačiau reikalavimai yra sunkesni, reikia mokytis ir gramatiką, ir rašyti sudėtingų temų rašinius, turėti atitinkamą žodyną, o tai nėra lengva.

Ką apie mokytojo darbą supratote tik pradėjusi dirbti? 

Anksčiau galvojau, kad mokytojo darbas yra išdėstyti pamoką, taisyti kontrolinius ir rašyti pažymius, tačiau tai yra kur kas daugiau. Pirmaisiais metais mokykloje buvau visai kitokia mokytoja negu esu dabar, bent jau taip jaučiuosi. 
Net nebūčiau pagalvojusi, kaip yra sunku būti jaunai mokytojai ir bandyti sukontroliuoti grupę vaikų / paauglių, kurie kaip tik testuoja mokytojos kantrybę, ribas, neklauso nei rėkimo, nei ramaus tono. Bandai drausminti, bet niekas nepavyksta, jautiesi bejėgis, bet tokiu nenori pasirodyti. 
Džiaugiuosi, kad kolegos padėjo „išgyventi“ pirmus metus mokykloje, nes tai yra būtina, jaunas mokytojas negali būti paliktas vienas. Dabar šį darbą matau kitomis akimis, nes jau esu susidūrusi su visokiomis situacijomis, įgijau patirties, todėl dabar viskas atrodo paprasčiau.

Anglų kalbos mokote ir nuotoliu? 

Mokau labai minimaliai, dabar nelengva rasti mokinių, kadangi korepetitorių pasiūla yra be proto didelė. Ir šiuo metu neturiu daug laiko užsiimti papildomomis veiklomis, nes pati mokausi ispanų kalbos Vilniaus universitete. Jau seniai norėjau išmokti šios kalbos, bet vis atidėliodavau. Dabar atsirado proga mokytis ir įgyti ispanų kalbos mokytojo kvalifikaciją, todėl griebiau šią galimybę ilgai negalvojusi, nes ispanų kalba Lietuvoje smarkiai populiarėja.

O kaip pati tobulinate savo anglų kalbos žinias?  

Stengiuosi kuo daugiau save apsupti šia kalba, nes tik taip galima gilinti žinias. Didžioji dalis turinio, ką žiūriu ir skaitau, yra anglų kalba, tiek filmai / serialai, muzika, tiek užsienio naujienos. Manau, kad tai yra ypatingai svarbu mokantis kalbos – turėti jos kuo daugiau aplink save.

Kodėl, Jūsų manymu, vieni žmonės kalbų mokosi lengvai, o kitiems tai tampa tikru iššūkiu? 

Kalbos mokymasis yra labai individualus procesas. Vieniems lengviau įsiminti naujus žodžius, kitiems reikia daugiau laiko ir praktikos. Taip pat daug priklauso nuo motyvacijos ir pasitikėjimo savimi. Kartais žmonės bijo kalbėti, nes nenori suklysti, tačiau juk būtent per klaidas ir mokomės. Svarbiausia nebijoti bandyti, domėtis ir neprarasti noro mokytis. O man, kaip mokytojai, smagiausia matyti, kai žmogus pagaliau patiki savimi ir supranta, kad gali daugiau, nei pats galvojo.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip „per daug anglų kalbos“? Žaidimai, muzika, socialiniai tinklai, filmai... 

Reikia suprasti, kad pasaulis globalėja, todėl anglų kalbos egzistavimas kasdienybėje yra neišvengiamas. Nematau to kaip blogo dalyko, man kaip anglų kalbos mokytojai tai patinka, nes žaidimai, muzika, socialiniai tinklai, filmai padeda mokytis kalbos, plėsti žodyną ir geriau suprasti pasaulį.

Kokį vieną patarimą duotumėte žmogui, kuris supranta angliškai, bet nedrįsta kalbėti? 

Reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Pradžioje nebūtina kalbėti monologų ir diskutuoti apie politiką, istoriją ir save spausti. Galima pradėti ir nuo trumpų pašnekesių, vėliau vis plečiant temas. Taip pat svarbu turėti patikimą pašnekovą, kuris neteis dėl klaidų, o džiaugsis, kad kalbate, ir taip atsiras daugiau motyvacijos.

O koks Jums atrodo Alytus? 

Alytus man atrodo išties gera vieta gyventi, nes mieste yra viskas, ko reikia suaugusiam žmogui – pilna parduotuvių, restoranų, parkų, lankytinų vietų. Suprantu, kad aktyviam, mėgstančiam vakarėlius ar šurmulį jaunam žmogui galbūt pasirodytų nuobodu. Man kol kas čia labai patinka, nes mane jau buvo pradėjęs varginti didelio miesto šurmulys, kamščiai ir greitas gyvenimo ritmas.
Prieš atsikraustydama į Alytų nelabai ką žinojau apie jį, galvojau, kad tai pilkas, pramonės miestas. Kai pirmą kartą atvažiavau čia pavasarį, mano nuomonė kardinaliai pasikeitė, nesitikėjau, kad čia tiek žalumos ir gamtos. Mane tai iš karto papirko. Turiu šunį, todėl abu džiaugiamės, kad galime ramiai pasivaikščioti po parkus, nueiname ir iki Dailidės ežerų. 
Mano mėgstamiausia vieta tikriausiai yra Mažoji Dailidė, nes ten labai ramu ir jauku. Visada pirmą kartą atvykusiems žmonėms aprodau savo maršrutą – Dainų slėnis, Kurorto parkas, Dailidės ežerai ir, žinoma, Dzūkų alaus restoranas! Visi po šios „ekskursijos“ dalinosi tik geriausiais įspūdžiais.

Atvykote į Alytų ne tik dirbti, bet ir pati čia kurti savo gyvenimo. Ką norėtumėte šiame mieste atrasti per artimiausius metus? 

Norėčiau atrasti savo vietą Alytuje, susikurti jaukius namus, apsupti save savais žmonėmis ir galbūt sutikti tą, su kuriuo norėtųsi pažinti ne tik miestą, bet ir kartu kurti ateitį. Visgi sako, kad Alytus – meilės miestas.

Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai? 

Domiuosi Eurovizija, internete susipažinau su kitais fanais, kurie dabar jau yra mano draugai, turime mažą bendruomenę, su jais einame į Lietuvos atrankos filmavimus, taip pat su pora draugų vykome į Šveicariją stebėti Eurovizijos. Instagrame turime ir savo paskyrą „Europrietrankos“, kur keliame linksmą turinį apie mūsų atrankos dalyvius, tad sausio–vasario mėnesiais būname itin aktyvūs. 

Kas Jus greičiausiai pralinksmina? 

Greičiausiai nuotaiką pasikeliu su savo nuostabiais draugais, laikas su jais visada įsimintinas ir linksmas. Esu dėkinga, kad turiu tokius nuostabius žmones savo gyvenime. Artimiausi žmonės mane apibūdintų kaip linksmą, drąsią, nebijančią iššūkių ir nuoširdžią asmenybę.

Kas padeda iš naujo „pasikrauti baterijas“, kai diena mokykloje būna sunki?

Skanus maistas ir geras filmas, pasivaikščiojimas lauke.

Koks dalykas apie Jus nustebintų Jūsų mokinius? 

Manau, mokinius nustebintų, kiek visko telpa mokytojos gyvenime už klasės durų. Esu žmogus, kuriam patinka atrasti, keliauti ir patirti naujų dalykų, todėl tikrai turiu kuo nustebinti, bet visko nenoriu atskleisti. 

Komunikacijos skyriaus informacija

Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.