Alytiškė Žeimantė: „Turbūt retas vardas turi ir tokią mažą „kainą“ – kartais jį reikia pasakyti kelis kartus“ 

Kokius retesnius vardus myli Alytus? Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.

„Neseniai važiavau taksi ir, vos įlipus, vairuotojas paklausė, ar teisingai perskaitė mano vardą. Sakė, kad tokio vardo dar niekada nebuvo girdėjęs ir net nusprendė jį įsirašyti į savo renkamą retų vardų sąrašą. Tokių situacijų pasitaiko gana dažnai – žmonės neretai paprašo vardą pakartoti kelis kartus, nes galvoja, kad tiesiog ne taip išgirdo. Tad mano vardas kartais tampa visai neblogu pokalbio pradžios tašku“, – sako alytiškė Žeimantė Lopetaitė.

Žeimante, kokia yra Jūsų vardo istorija?

Mano vardą išrinko tėtis. Mama norėjo, kad būčiau Viltė arba Smiltė, tačiau likus kelioms savaitėms iki mano gimimo, tėtis laikraštyje „Kauno diena“, vardadienių skiltyje, perskaitė vardą Žeimantė. Jam jis taip patiko, kad nusprendė, jog joks kitas vardas man netiks.

Taip ir tapau Žeimante. Žeimantė yra lietuviškas dvikamienis vardas. Jo dalis „žei-“ siejama su žodžiais „žeisti“, „skaudinti“, o „mant-“ gali būti siejama su „mantus“, reiškiančiu „sumanus“, arba „manta“ – turtas. Augdama visada juokaudavau, kad mano vardas puikiai atspindi mano vaikystės ambicijas. Nuo mažens norėjau užaugusi tapti profesore ir būti protingesnė už savo brolius ir seses, todėl šeimoje juokaudavome, kad mano vardas reiškia „skaudinti kitus savo protu“.

O jeigu reikėtų pačiai gražiai interpretuoti savo vardą, man patinka mintis, kad jame telpa dvi pusės – šiek tiek aštresnė, stipresnė charakterio pusė ir kartu sąsaja su sumanumu, išmintimi bei imlumu mokslui. Man atrodo, kad abi jos man gana gerai tinka. Mano vardas man labai patinka ir niekada nesu rimtai pagalvojusi, kad norėčiau kitokio. Man patinka išsiskirti iš kitų, todėl retas vardas man niekada neatrodė kaip problema.

Vaikystėje dėl jo labai nesijaudinau, tačiau maždaug dešimties metų pradėjau juo labiau domėtis. Internete ieškojau, ką reiškia mano vardas, kiek dar Žeimančių yra Lietuvoje. Tuo metu turbūt pirmą kartą supratau, kad tai tikrai nėra dažnas vardas. Manau, kad nepastebimai vardas suformavo dalį charakterio. Kadangi niekur nesutikdavau kito žmogaus tokiu vardu, visada jaučiausi šiek tiek unikaliai. Galbūt tai ir prisidėjo prie to, kad šiandien man patinka išsiskirti iš kitų ir nebijoti būti savimi. Kartais net pagalvoju, kad mano vardas man labai tinka. Atrodo, kad jis tiesiog yra mano.

Socialiniame tinkle „Facebook“ esate Žeimantė Morta. Turite du vardus?  

Morta yra mano antrasis, krikšto, vardas – tai mano prosenelės vardas. Oficialiai dokumentuose esu tik Žeimantė, tačiau Morta man visada buvo labai gražus vardas. Man patinka ir tai, kaip abu vardai skamba kartu – Žeimantė Morta.

Ar mokykloje Jus visi lengvai prisimindavo būtent dėl vardo? 

Taip, vardas tikrai padėdavo būti įsimintai. Mokytojai jį gana dažnai supainiodavo – esu buvusi ir Deimantė, ir Žymantė, ir net Živilė. Tačiau kiekvieną kartą pataisius ir aiškiai pasakius savo vardą, jis tikrai ilgam įstrigdavo. Galų gale išmokau į tokius sumaišymus žiūrėti su humoru. Turbūt retas vardas turi ir tokią mažą „kainą“ – kartais jį reikia pasakyti kelis kartus. 

Esate baigusi Jotvingių gimnaziją. O dabar studijuojate Kauno technologijos universitete? 

Pirmiausia mokiausi Dainavos progimnazijoje, vėliau – Jotvingių gimnazijoje. Abi mokyklas labai mylėjau – patiko ir aplinka, ir mokytojai, o svarbiausia, ten sutikau daug gerų žmonių ir susiradau artimų draugų.
Didelę įtaką mano dabartiniam studijų pasirinkimui padarė būtent mokykla ir kalbų mokytojos. Nuo mažens labai mėgau kalbas, man patiko jas mokytis ir atrasti, kaip skirtingos kalbos leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį. Tiek Dainavos progimnazijoje, tiek Jotvingių gimnazijoje turėjau nuostabias kalbų mokytojas, kurios mane motyvavo, palaikė ir daug ko išmokė.

Dabar studijuoju Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete, humanitarinių mokslų kryptyje „Kalbos technologijos ir vertimas“. Laisvai kalbu anglų kalba, o ypač džiaugiuosi išmokusi vokiečių kalbą. 
Manau, kad mano pasirinkimą studijuoti būtent šią kryptį didele dalimi lėmė mokykloje užaugęs susidomėjimas kalbomis.
Šie metai man jau paskutiniai – netrukus pradėsiu rašyti bakalauro darbą, todėl dabar didžiausias dėmesys skirtas studijoms ir jų užbaigimui.

Daug metų lankėte ir Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblį „Tarškutis“?

Taip, „Tarškutį“ lankiau daug metų. Į kolektyvą patekau savo vadovės Justinos dėka – ji pakvietė ateiti pabandyti, sakydama, kad galbūt patiks. Pabandžiau ir galiausiai likau ilgam.
Tautiniai šokiai man yra patys gražiausi – juose yra kažkas labai sava ir artima. Manau, kad šokis apskritai labai stipriai augina pasitikėjimą savimi. Nors dabar jau nebešoku, tikrai neretai pasiilgstu to jausmo, kai gali suktis scenoje priešais minią žmonių. 
„Tarškutis“ man davė ne tik šokio patirties. Kolektyvas išugdė labai stiprų bendruomenės jausmą ir padovanojo daug širdžiai mielų draugysčių. Iki šiol prisimenu savo koncertus, o ypač mėgau rengtis tautinį kostiumą.
Įdomiausia, kad, užlipus ant scenos ir šokant priešais didelę minią žmonių, tarsi pamiršti viską aplinkui – tuo metu nejauti nei skaudančių kojų, nei nuovargio po ilgų repeticijų. Lieka tik muzika, šokis ir šypsena.
Ir „Tarškutyje“ buvau vienintelė Žeimantė, tačiau dėl savo vardo ten niekada nesijaučiau kažkuo išskirtinė – buvome tiesiog didelė bendruomenė.

Žeimante, ką Jums šiandien reiškia Alytus?

Esu užaugusi Alytuje, todėl šis miestas man visų pirma reiškia namus. Net ir dabar, kiekvieną kartą važiuodama aplankyti šeimos, sakau, kad važiuoju namo. Manau, vienas ryškiausių dalykų, kuriuos sieju su Alytumi, yra jo gamta. Gyvendama kitur visada pasiilgstu žalumos, ramybės ir pasivaikščiojimų.
Užaugau šalia Jaunimo parko, todėl didelę dalį vaikystės prisiminimų sudaro žaidimai kieme ir parke, pasivaikščiojimai gamtoje. Paauglystėje daugiau laiko leisdavau miesto centre, mėgdavau vaikščioti pėsčiųjų taku prie Nemuno. Turbūt būtent Alytus mane išmokė vertinti ramybę, gamtą ir tą jausmą, kai visos svarbios vietos yra savaip pažįstamos.

Studijuodama Kaune pasiilgstate Alytaus? Gal turite ateities planų grįžti čia gyventi?

Taip, dažnai pasiilgstu namų. Alytuje gyvena mano šeima, todėl vos tik turiu daugiau laisvo laiko, stengiuosi grįžti jų aplankyti. Tačiau pasiilgstu ne tik šeimos – pasiilgstu ir paties miesto.
Gyvenant Kaune kartais norisi Alytaus ramybės, mažesnio miesto šurmulio, pažįstamų veidų ir vietų. Yra toks keistas jausmas – gali gyventi kitame mieste, priprasti prie jo, bet gimtasis miestas vis tiek išlieka tuo, į kurį norisi grįžti.
Džiaugiuosi, kad esu kilusi iš Alytaus. Didelių reakcijų iš žmonių, kai pasakau, iš kur esu, dažniausiai nesulaukiu, tačiau man visada smagu tuo „pasigirti“. Alytus yra mano istorijos dalis, todėl natūraliai tapo ir mano tapatybės dalimi.
Konkrečių ateities planų dar neturiu. Šiais metais daugiausia dėmesio skiriu mokslams ir bakalauro darbui, todėl apie tolesnius žingsnius dar nesinori skubėti spręsti. Tačiau galimybės grįžti į Alytų tikrai neatmetu. Manau, kad net jei gyvenimas nuves kitur, ryšys su gimtuoju miestu niekur nedings.

Komunikacijos skyriaus informacija