Alytiškę Deivilę pirmokai moko kantrybės ir lankstumo 

„Po ilgų svarstymų šį vardą man išrinko tėvai. Teko ieškoti kelis kartus vardo reikšmės ir ji yra paprasta: dei- deivas, deivė (dievas) ir vil- = viltis (tikėjimas).
Jau vaikystėje labai džiaugiausi turėdama išskirtinį vardą, kuris buvo kitoks nei kitų. Man visada patiko, kad jis nėra dažnas ir kad iš karto išsiskiria. Manau, kad ilgainiui vardas tapo ir savotiška mano tapatybės dalimi“, – sako Alytaus Likiškėlių progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja Deivilė Aranauskaitė.

Kokius retesnius vardus myli Alytus? Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.

Deivile, esate alytiškė. Kokią Jus užaugino Alytus?
 
Manau, kad Alytus mane užaugino gana ramiu, paprastu ir artumą vertinančiu žmogumi. Alytus man visada buvo vieta, į kurią gera grįžti, nes čia daug prisiminimų ir žmonių, kurie yra mano gyvenimo dalis.
 
Jei reikėtų Alytų apibūdinti trimis žodžiais, kokie jie būtų?

Ramybė, artumas ir žaluma. Alytus man asocijuojasi su ramybe ir parkais. Vietomis, kuriose galima pailsėti nuo kasdienės rutinos.

Kokia vieta Alytuje Jums yra pati saviausia? Kodėl?

Man saviausios turbūt tos vietos, kurios susijusios su vaikyste ir mokyklos metais. Jos nebūtinai yra kažkuo ypatingos, tačiau kiekviena turi savo prisiminimą. Man atrodo, kad vietą sava padaro ne pats objektas, o tai, kiek gyvenimo joje esi palikęs.

Ar yra kokia nors alytiškio savybė, kurią atpažįstate savyje?

Turbūt paprastumas. Nesu žmogus, kuriam reikia labai daug triukšmo ar nuolatinio veiksmo.

Ką šiandien, jau suaugusi, Alytuje pastebite kitaip nei vaikystėje? 

Vaikystėje Alytus atrodė daug didesnis. Dabar matau jį jau suaugusio žmogaus akimis – pastebiu ne tik vietas, bet ir tai, kaip miestas keičiasi.

Ar manote, kad gyvenimas Alytuje turėjo įtakos tam, kokia esate šiandien?

Tikrai taip. Manau, kad aplinka, žmonės ir patirtys neišvengiamai formuoja žmogų. Todėl Alytus tikrai yra mano istorijos dalis.

Baigėte Jotvingių gimnaziją. Ką iš to mokyklinio gyvenimo etapo labiausiai išsinešėte?

Labiausiai išsinešiau žmones ir patirtis. Manau, kad mokytojai mokykloje labai stipriai formuoja jauno žmogaus asmenybę. Jie ne tik moko savo dalyko, bet ir savo pavyzdžiu gali įkvėpti, paskatinti patikėti savimi ir net turėti įtakos renkantis ateities kelią. Dabar, pati būdama mokytoja, tai suprantu dar labiau. Atsigręžusi į savo mokyklos metus matau, kad ir mano mokytojai prisidėjo prie to, kokia esu šiandien.

Ar mokykloje buvo mokytojas, kuris kažkaip pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą ar žmones?

Buvo keli mokytojai, kurie man parodė, ką reiškia iš tikrųjų mylėti savo darbą. Mačiau, su kokiu atsidavimu jie dirba, kaip bendrauja su mokiniais ir kiek daug savęs įdeda į tai, ką daro. Manau, kad tokie mokytojai ir parodė, kokia gali būti ši profesija ir kokia mokytoja pati norėčiau būti. Kartais net nesusimąstome, kokį pėdsaką mokytojas gali palikti mokiniui.

O kokios mokyklinės taisyklės šiandien, kai jau esate mokytoja, atrodo juokingos? 

Dabar šiek tiek juokinga, kad pati sakau vaikams tuos pačius dalykus, kuriuos kažkada girdėjau iš savo mokytojų. „Klausomės“, „nepertraukiame draugo“ – būdama mokinė tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną pati tai kartosiu.

Studijavote Vytauto Didžiojo universitete? 

Taip, studijavau ir šiuo metu tęsiu studijas jame. Bakalauras buvo pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos studijos. Pedagogikos studijos buvo pirmasis planas, kurį svarsčiau. Tačiau reikėjo nuspręsti, kokia kryptis yra mano. Pradinį ugdymą pasirinkau dėl minties, jog galėsiu prisidėti prie jaunų asmenybių formavimo, juos įkvėpti, motyvuoti, padėti. Taip pat todėl, jog su mažaisiais nebūna dviejų vienodų dienų. 

Po bakalauro studijų supratau, kad nenoriu sustoti vien ties tuo, kad tapau mokytoja. Todėl iš karto pasirinkau švietimo vadybos magistro studijas. Šiose magistrantūros studijose gilinu savo žinias ir ieškau kitų būdų, kaip galėčiau save realizuoti švietimo srityje. Man įdomu ne tik mokyti vaikus, bet ir pačią mokyklą matyti iš kitos perspektyvos – kurti, išbandyti naujus dalykus, prisidėti prie ugdymo proceso ir galbūt ateityje save atrasti ir kitame mokyklos vaidmenyje.

Koks buvo tas momentas, kai supratote: „Taip, noriu būti mokytoja“? 

Visuomet mėgau žaisti mokytoją ir mokyti skaityti lėles. Vėliau ši aistra prislūgo, tačiau vėlesnėse klasėse, pasinaudojus Mokytojų dienos tradicija tapti mokytoju vienai dienai, ji vėl išryškėjo ir tapo aišku, koks yra mano pašaukimas.

Ką apie mokytojo darbą supratote tik pradėjusi dirbti? 

Kaip svarbu yra palaikymas. Ne tik kolegų mokykloje ar administracijos, tačiau ir namiškių. Mokytojo darbas nėra vien tai, ką matai klasėje. Labai daug priklauso nuo žmonių, kurie yra šalia ir padeda tada, kai būna sunkiau.

Koks didžiausias mitas apie mokytojo profesiją, kurį norėtumėte paneigti? 

Jog dirbame iki pietų. Deja, darbas nesibaigia dirbant su mokiniais klasėje. Po pamokų prasideda antrasis darbas, dokumentai, pamokų planavimai ir pasiruošimas. Taip pat reikia nepamiršti apie idėjų ieškojimą, kaip sukurti erdves, kurios mokiniams yra saugios, kuriose jie norėtų būti ir mokytis.

Ko, Jūsų manymu, mokytojas pirmiausia turi išmokti pats, prieš mokydamas vaikus? 

Įsikūnyti į mokinių amžių. Tam tikra prasme vėl tapti vaiku ir pabandyti pasaulį pamatyti jo akimis. Suaugusiam kai kurie dalykai gali atrodyti visiškai aiškūs ar net neįdomūs, o vaikui tai gali būti visiškai naujas pasaulis.

Esate Likiškėlių progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja. Kaip Jums sekasi būti 1c klasės mokytoja? 

Manau, šio klausimo reikėtų paklausti ne manęs, o mokinių – kaip jiems patinka būti mano klasėje. O mano pačios manymu, tai labai įdomus, prasmingas ir kartu nemažai iššūkių turintis darbas. Ypač pirmoje klasėje, kai vaikai dar tik mokosi būti mokiniais.

Kas sunkiau: išmokyti pirmoką skaityti ar susitarti su dvidešimčia vaikų?

Manau, susitarti su dvidešimčia pirmokų. Skaitymo galima išmokyti – tam yra metodai ir pratimai. O dvidešimt skirtingų asmenybių vienoje klasėje yra visai kitas iššūkis.

Ko pirmokai Jus moko pačią?

Kantrybės ir lankstumo. Jie labai greitai primena, kad ne viską galima suplanuoti. Kartais turi vieną pamokos planą, o vaikai parodo, kad šiandien reikia visai kito dalyko.

Ar įmanoma ateiti į klasę liūdnesniam ir po penkių minučių jaustis geriau? 

Tikrai taip. Vaikai labai greitai gali pakelti nuotaiką. Kartais užtenka vieno netikėto jų klausimo ar komentaro, ir pats pradedi juoktis.

Koks yra Jūsų, kaip mokytojos, „slaptas ginklas“, kai klasėje tampa per daug triukšminga? 

Turbūt ramybė. Ne visada reikia kalbėti garsiau už vaikus. Kartais tiesiog nustoji kalbėti, palauki, ir jie patys supranta, kad reikia susikaupti. Pradeda raminti vienas kitą, nes „mokytoja jau laukia!“

Jeigu 1c klasė turėtų parašyti vieną sakinį apie Jus, kaip mokytoją, ką norėtumėte jame perskaityti? 

Norėčiau perskaityti: „Su mūsų mokytoja gera būti, nes ji mus supranta.“ Manau, man tai būtų vienas gražiausių įvertinimų.
 
Ką veikiate laisvalaikiu?

Neturiu vieno konkretaus pomėgio, nes mėgstu mokytis įvairių dalykų. Man greitai pasidaro įdomu kažkas naujo, todėl mėgstu išbandyti skirtingas veiklas ir nuolat kažko išmokti. Turbūt dėl to man ir patinka mokytis – sunku ilgai užsibūti vienoje vietoje.

Kada pastarąjį kartą pati pasijutote kaip vaikas? 
 
Tiesą sakant, kiekvieną dieną pasijuntu kaip vaikas, kai pamokose stengiuosi sudominti mokinius netradiciniais metodais – žaidimais, įvairiomis kūrybinėmis veiklomis. Man pačiai smagu kartu su jais įsitraukti ir pamatyti, kaip mokymasis gali tapti žaidimu bei atradimu.
Daugiausia džiugesio suteikia paprasti dalykai – mokinių džiaugsmas, jog pavyko užduotis, apkabinimas ar šypsena. 

O jeigu galėtumėte vienai dienai apsikeisti vietomis su vienu iš savo mokinių – ką norėtumėte patirti? 

Norėčiau dar kartą patirti pirmąją klasę, tik naujomis akimis. Įdomu būtų pamatyti mokyklą taip, kaip ją mato pirmokas – kai viskas dar nauja, nepažįstama ir pilna atradimų.

Jeigu reikėtų viena mintimi užbaigti pasakojimą apie Deivilę – alytiškę, mokytoją ir žmogų, kuris kasdien auga kartu su savo mokiniais – kokia būtų ta mintis?
 
Deivilė – alytiškė, mokytoja, kuri kasdien auga kartu su savo mokiniais ir mano, kad kiekvienas iš mūsų turėtų kartais pažvelgti į savo vidinį vaiką, kuris nebijo smalsauti, žaisti ir mokytis.
 
 Komunikacijos skyriaus informacija