Kultūros praeitis

Valentinas Kirlys (g. 1921 m. Kunigiškių k., Vilkaviškio apsk. – 1997 m. Alytuje). Pedagogas, režisierius, aktorius, ilgametis Alytaus rajono kultūros namų meno vadovas, agitbrigados „Sprigtas“ įkūrėjas. 

Vaidinti V. Kirlys pradėjo dar mokykloje, o baigęs Marijampolės pedagoginius kursus ir dirbdamas Gižų pradinėje mokykloje įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje dramos ratelių. 1945 m. buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutos lagerį. Grįžęs po tremties 1947 m. apsigyveno Alytuje ir 37 metus pradirbo Alytaus kultūros namuose meno vadovu. Sėkmingai vadovavo dramos rateliui, pastatė apie 30 veikalų, daugiausia komedijų, pirmą kartą Lietuvoje (1954 m.) su saviveikliniu kolektyvu pastatė operetę. Daugelis V. Kirlio režisuotų spektaklių buvo puikiai įvertinti respublikiniuose konkursuose. Režisuodavo spektaklius ir vaikų dramos rateliui, vaidino kultūros namų lėlių teatre, švietimo darbuotojų teatre.

V. Kirlys buvo vienas iš Alytaus miesto, vėliau rajono ir kolūkių dainų švenčių organizatorių. Apie 1948 m. įkūrė estradinę grupę, kuri su satyrinėmis intermedijomis koncertuodavo Alytaus rajone. Šios grupės pagrindu buvo suburta meninė agitbrigada „Sprigtas“. Alytiškių kolektyvas tapo šio žanro pionierius Lietuvoje, daug metų buvo laikoma geriausia šalies agitbrigada. Vėliau V. Kirlys aktyviai dalyvavo kuriant kitas agitbrigadas. Per vietinį radiją su Jaunučiu Žilinsku vedė laidas. Mokytojo darbui taip pat skyrė daug dėmesio ir laiko. Gyvenimo pabaigoje vadovavo neįgaliųjų klubo „Svaja“ ansambliui „Valio“. 2001 m. jam suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas.

*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Dzūkijos maestro tituluojamas Juozas Karpavičius gimė Alytaus rajone, Silgionių kaime. 1957-aisiais grį¬žęs iš tremties, J. Karpavičius darniai įsi¬lie¬jo į Alytaus mies¬to kul¬tūri¬nį gy¬ve¬ni-mą. Trisdešimt metų muzikas vadovavo kaimo kapelai „Dzūkija“ – ji iškovojo absoliučiai geriausios Lietuvos kaimo kapelos vardą. Jis taip pat sukūrė kanklių ir skudučių ansamblius, vėliau – liaudies instrumentų orkestrą, buvo vienas įkūrėjų ir pirmasis Medvilnės kombinato dainų ir šokių ansamblio vadovas, kurį šiandien žinome „Varsos“ vardu. J. Karpavičiaus iniciatyva vyko tradiciniu tapęs Alytaus, Varėnos ir Lazdijų rajonų liaudies dainų ir instrumentinės muzikos konkursas „Dzūkų godos“.

Kompozitorius harmonizavo daug liaudies dainų, sukūrė instrumentinės muzikos, muzikinių kūrinių dainų ir šokių ansambliams. Kūrėjui pakluso beveik visi lietuvių liaudies instrumentai, tačiau vienas pagrindinių – birbynė. Greta daugelio autorinių kūrinių J. Karpavičius Dzūkijos kaimuose surinko ir užrašė 345 lietuvių liaudies dainas su melodijomis.

*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Vytautas Brazdžius (g. 1897 m. Lopinių dvare, Biržų apskr. – 1968 m. Merkinėje) – menininkas, profesionalus keramikas, mokytojas, patriotas. Studijavo Kauno meno mokykloje, įgijo mokytojo specialybę, 1927 m. išvyko į Čekiją mokytis keramikos. Kartu su broliu Pranu baigę valstybinę specialią Bechynės keramikos mokyklą, į Lietuvą grįžo kaip pirmieji profesionalūs keramikai. Kaune organizavo Meno mokyklos Keramikos skyrių ir keramikos dirbtuves. Iš Čekijos parsivežė labai daug savo darbų ir formų. Pirmą kartą – 54 darbus, suskirstytus temomis „Statybos darbai“,  „Butui puošti darbai“ ir „Kopijos“, pristatė 1929 m. parodoje Kaune. V. Brazdžiaus didžiausią gyvenimo dalį užėmė kūrybinis darbas.Labai sėkmingos jo kūrinių parodos buvo surengtos Alytuje, Marijampolėje. Nuo 1929 m. apsigyvenęs Alytuje, mokė piešimo Alytaus valstybinėje gimnazijoje. Aktyviai įsiliejo į miesto visuomeninį gyvenimą: įsitraukė į Dzūkų kraštotyros draugijos organizavimą, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, rengė miesto parko tvarkymo talkas, buvo vienas iš Lietuvos verslininkų sąjungos Alytaus skyriaus steigėjų. 1946 m. ištremtas į lagerį Sibire, kur praleido 10 metų. Grįžęs iš tremties negalėjo dirbti mokytoju, teko imtis atsitiktinių užsakymų taisyti paminklus. Vėliau Merkinės miestelyje jis įrengė antkapinių paminklų dirbtuves, kur ir dirbo iki mirties.  

Ryškiausi V. Brazdžiaus darbai mieste – Vytis ir Alytaus herbas (trys lelijos) ant lietuvių pradžios mokyklos fasado (dabar A. Ramanausko-Vanago gimnazija), mozaika „Vytis“ ant Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos fasado, lauko vazos prie Alytaus kraštotyros muziejaus, du indai šventintam vandeniui Angelų Sargų bažnyčioje. V. Brazdžius kartu su skulptoriumi Antanu Aleksandravičiumi prisidėjo ir prie miesto simbolio – Laisvės Angelo atstatymo.
 

Leonidas Bakanas (g. 1940 m. Plokščiuose, Šakių r. – 1994 m. Alytuje) – Alytaus cirko įkūrėjas, vadovas, iliuzionistas.

Grįžęs iš armijos pradėjo dirbti Šakių rajono kultūros namų direktoriumi. Mėgo estradą, teatrą, cirką, dirbo su agitbrigadomis. Teatre statė spektaklius. Surinkęs trupę kultūros namuose ėmėsi kurti cirką. Tapo klounu, iliuzionistu. 1970 m. atvyko į Alytų vienas, be trupės,  pagal skelbimus į repeticijas rinko žmones.  Nuo 1978 m. Šakiuose vykdavo tradiciniai respublikiniai „Cirko žiburių“ konkursai, kuriuose cirkas „Alytus“ visada laimėdavo pirmąsias vietas. 1978 m. gegužės mėnesį įvyko jau šimtasis šio kolektyvo pasirodymas. 1980 metais už aukštą meninį lygį kolektyvui buvo suteiktas liaudies cirko vardas, o L. Bakanui ir keturiems kolektyvo artistams – meno saviveiklos žymūnų vardai. 1987 m. alytiškiai artistai triumfavo Vilniaus teatrų šventėje „Concerto grosso“. 1991 metais tarptautiniame festivalyje Rygoje cirkas laimėjo pirmąją vietą, o L. Bakanas pripažintas geriausiu iliuzionistu.

Leonido Bakano vadovaujamas cirkas gastroliavo Maskvoje, Lenkijoje, Sibire, Ispanijoje, Senegale, Konge, Mozambike. Jis buvo apdovanotas įvairiais diplomais, meno saviveiklos žymūno vardu. 1994 m. po  tragiškos mirties cirko įkūrėjui skirta miesto savivaldybės kultūros premija.
 

Antanas Saulynas (g. 1927 m. Alytuje – 1993 m. Alytuje) – poetas, pedagogas, dainų tekstų autorius, sukūręs žodžius Alytaus miesto himnui. 

Baigė Alytaus gimnaziją. 1946–1948 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno universitete. Baigė dramos studiją Kaune. Studijavo anglų ir vokiečių kalbas Vilniaus pedagoginiame institute. Dirbo Lietuvos radijo diktoriumi, pirmuoju Lietuvos filharmonijos konferansjė, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoju. Nuo 1976 m. Alytaus politechnikume dėstė anglų kalbą. Kai kurios A. Saulyno eilės tapo populiariomis dainomis, tai „Pienė“, Žalioj stotelėj“, Pašauki“. Išleistos eilėraščių knygos „Saulės važys“ (1991), „Žalioj stotelėj“ (1996). Išvertė į lietuvių kalbą apie 1 200 estradinių dainų tekstų.

*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Henrikas Lizdenis (g. 1927 m. Sedoje, Mažeikių apsk. – m. 2002 m. Alytuje) – pedagogas, istorikas, muziejininkas. Į Dzūkiją, Varėnos kraštą, atvyko 1951 m., baigęs Klaipėdos mokytojų institutą. 1956 m. baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą. 1957 m. H. Lizdenis asmeninį muziejų, įkurtą 1953 m. Varėnoje, sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi ir buvo paskirtas jo direktoriumi. H. Lizdenio laikais muziejus pradėjo naują gyvenimo etapą: ženkliai padaugėjo eksponatų, gausėjo lankytojų skaičius. Jis dėjo daug pastangų, kad muziejus įgytų realaus muziejaus su nuolatine ekspozicija formas, organizavo edukacinę veiklą, liaudies meistrų parodas, rengė archeologinius kasinėjimus. Dalyvavo steigiant Lietuvos kraštotyros draugiją 1961 m. Jo iniciatyva Alytuje buvo steigiami kraštotyrininkų būreliai. H. Lizdenio dėka sutvarkyta  Vinco Krėvės sodyba, Simono Konarskio dvaro pastatas, paremtas Merkinės muziejus.

Iškalbos menas, gabumai, darbštumas, užsispyrimas, drąsa leido jam būti aplinkinių gerbiamu autoritetu ir netgi tapti literatūriniu personažu Anzelmo Matučio ir Jurgio Kunčino kūriniuose. 


*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Vaikiškiausias vaikų poetas Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Zomčinės kaime netoli Igliaukos. Vaikystę būsimas poetas praleido dideliame, medžiais apsodintame vienkiemyje, kur užaugo su dviem broliais ir dviem seserimis. lgliaukos pradinėje mokykloje išmokęs rašyti ir skaityti, netruko perskaityti visas mokyklos bibliotekos knygas. Gimtąjį vienkiemį Matutis paliko pradėjęs mokslus Marijampolės gimnazijoje, čia ir prasidėjo poeto kelias. Būdamas keturiolikos metų suprato, kad smagiausia ir geriausia sekasi rašyti eiles vaikams. Žurnalas „Žiburėlis“ 1939 m. surengė jaunųjų literatų konkursą – net dvi premijas laimėjo šešiolikmetis Anzelmas Matutis.

Baigęs gimnaziją, Matutis studijavo Marijampolės mokytojų seminarijoje. Po mokslų pradėjo mokytojauti Santaikoje, dirbo Simne, vėliau Seirijuose. Nuo 1950 m. Matutis su šeima apsigyveno Alytuje. Čia ir girioj, ir miške Matutis kūrė iki 1985 m. rugsėjo 21 d. Literatūros kritikai Matutį vertina ne tik kaip vaikiškiausią poetą, bet ir kaip trumpojo eilėraščio meistrą. Matutis ir pats jautė, kad tie trumpieji mieliausi.

A. Matutis – ir vienas produktyviausių poetų. Paliko daugiau nei 30 knygų. Vien tik 1948 m. išleistos dvi pirmosios knygelės – „Grok, žiogeli, smuikeliu“ ir „Genių kalvė“. Apie ką Matutis kalba savo poezijoje? Apie meilę Gimtinei, tėvams ir gamtai. Matutis rašė ir humoristines, vaikiškos satyros eiles: 

Daug vaikų
Kieme išvydęs,
Pyksta, rūstinasi
Vidas:
Mano šitas dviratukas!
Oi, neimkit krano!
Tupi ant tvoros žvirbliukas:
Pilkas žvirblis…
Mano!
Juokiasi vaikučių daug:
Girdit?
Žvirblis Vido…
Jeigu tavo !
Pasigauk!..
Žvirblis purpt!
Nuskrido.

*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

Daugeliui girdėtos dainos eilutės. Jas 1942–1973 m. parašė žmogus, karštai mylėjęs gyvenimą. Troškimas siekti svajonių, pokyčių, tiesos buvo stipresnis už visas likimo skirtas negandas. Kai linksmo, bendraujančio, nuoširdaus, svajingo ir jautraus šešiolikmečio jaunuolio akis apgaubė tamsos skraistė, tvirta siela rado jėgų pakilti ir rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais panašaus likimo bičiuliais. Susipažinkite – Antanas Jonynas. Poetas gimė Alytuje 1923 metais. 1930–1940 m. mokėsi Alytaus pradinėje mokykloje ir gimnazijoje. Netekęs regėjimo, išvyko į Kauną, kur baigė Aklųjų institutą ir Mokytojų seminariją. Dvejus metus studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1944 m. beveik dvidešimtmetį (su nedidelėmis pertraukomis) ėjo Aklųjų draugijos valdybos pirmininko pareigas. 1949 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Nuo 1970 m. dirbo tik kūrybinį darbą, kuris truko šešerius metus.

Iš viso išleisti aštuoni poezijos rinkiniai, parašyta apybraižų, apsakymų ir satyrinių kūrinių. 1980 m. pradėta leisti A. Jonyno knygų serija. 2003 m. poeto sūnus Antanas A. Jonynas sudarė poezijos rinktinę „Rugsėjo pilnatis“, kur paskelbta vyresniojo A. Jonyno ankstyvoji poezija.

*Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Jurgis Kunčinas (1947 m. sausio 13 d. Alytuje – 2002 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.

Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už jį – geriausią metų knygą – J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Rašytojas taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).
 

Loreta Liausaitė (1961–2015)
Teatro žmogus – ir kūnu, ir siela…

Panevėžyje gimusi aktorė, režisierė L. Liausaitė baigė Vilniaus konservatorijoje teatro režisūros specialybę, paskui studijavo Maskvos valstybiniame kultūros institute ir įgijo dar vieną teatro režisieriaus diplomą.

Alytaus miesto teatre kūrybinį kelią ji pradėjo 1990 m. kaip aktorė, vėliau dirbo režisiere. Paskutinius dvejus metus L. Liausaitė ėjo Kultūros projektų ir edukacijos skyriaus vedėjo pareigas.

Per 25 kūrybinius metus L. Liausaitė sukūrė apie dešimt vaidmenų įvairiuose spektakliuose, režisavo spektaklius, kūrė scenografijas.

Už kūrybinius pasiekimus režisierei įteikti apdovanojimai: festivalio „Teatrai vaikams“ apdovanojimas už geriausią kūrinio interpretaciją spektakliui O. Vaildo „Kentervilio pilies vaiduoklis“, to paties festivalio apdovanojimas už geriausią kūrinio interpretaciją spektakliui I. Kalvino „Baronas medyje“, Lietuvos kultūros ministerijos padėka už gerą ir nuoširdų darbą vystant teatrinę veiklą, Alytaus miesto savivaldybės padėka už scenos meno sklaidą, miesto kultūros puoselėjimą.