Kauno kolegijos Alytaus fakulteto studentai: „Socialinis darbas – ne tik profesija, bet ir noras būti šalia žmogaus“

Padėti žmogui kartais reiškia tiesiog būti šalia, išklausyti, padėti ir suprasti. Būtent tokią prasmę  socialiniame darbe atranda Kauno kolegijos Alytaus fakulteto studentai.

Trečius metus Kauno kolegijos Alytaus fakultete vykdoma socialinio darbo studijų programa. 
Šiuo metu Alytaus fakultete socialinį darbą studijuoja 55 studentai, tarp jų antrakursės alytiškės Gabrielė Chozovaitė, Inga Dapkūnienė ir to paties kurso studentas vilnietis Arminas Balsys.

Kol studijas pradėję pirmakursiai bando perprasti mokslo subtilybes, susipažinti su būsimos profesijos iššūkiais ir galimybėmis, su šiais studentais kalbamės apie studijų pasirinkimą, mokslus kolegijoje, socialiniam darbuotojui būtinas asmenines savybes ir visuomenėje vis dar pasitaikančius su šia profesija susijusius stereotipus bei profesines svajones, juk pasikalbėti yra puiki proga – rugsėjo 27-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Lietuvos socialinių darbuotojų diena. 

Gabrielė: „Socialinis darbuotojas turi pasižymėti kantrybe, atsakingumu ir empatija“

„Norėjau padėti žmonėms. Visuomet tame mačiau prasmę, o pats gyvenimas ne kartą suteikė progų tai daryti – žmonės į mane kreipdavosi, sakydami, kad galiu patarti ir padėti“, – mintimis apie tai, kas lėmė profesinį pasirinkimą, dalijasi G. Chozovaitė.

Gabrielė prisipažįsta – baigusi mokyklą svarstė, ką studijuoti – socialinį darbą ar psichologiją. Anot jos, abi studijų kryptys yra susijusios su pagalba žmonėms, tačiau ji vis tik pasirinko socialinį darbą.

 „Buvau įstojusi studijuoti socialinį darbą kitame mieste. Baigiau du kursus, pabijojusi baigiamojo darbo, pasiėmiau akademines atostogas ir po atostogų į studijas jau negrįžau. Po kurio laiko sužinojau, kad Alytuje atsirado galimybė studijuoti socialinį darbą. Tuomet pagalvojau: gal tai – ženklas iš aukščiau ir pabandžiau studijuoti dar kartą“, – pasakoja Gabrielė. 

Išvykti gyventi kitur nereikės, mokėti už būstą – tai pat, o ir gaišti laiko spūstyse neteks, juk susisiekimas gimtajame mieste nekelia rūpesčių – šie argumentai, anot Gabrielės, tik dar labiau sustiprino norą rinktis studijas Alytuje.

Šiandien Gabrielė džiaugiasi pasirinkusi socialinio darbo studijas Kauno kolegijos Alytaus fakultete. Merginos teigimu, studijos viršijo lūkesčius. „Nesitikėjau, kad aš kaip studentė būsiu taip įtraukta į veiklą.  Maniau, kad tiesiog lankysiu paskaitas, atsiskaitysiu už darbus, gausiu diplomą ir viskas tuo pasibaigs, bet viskas buvo kitaip“, – priduria Gabrielė.

Mergina neslepia, kad vos pradėjus studijuoti buvo nerimo. „Grupiokų amžius skirtingas, patirtis – taip pat. Apėmė dvejonės, kaip teks su jais susidraugauti, ar rasime bendrą kalbą, kaip vyks paskaitos, o dar ir nepažįstama kolegijos aplinka kėlė nerimą“, – prisiminimais dalijasi Gabrielė.

Tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė. „Studijuoti kolegijoje man yra smagu“, – šiandien sako antrojo kurso studentė ir priduria vertinanti socialinio darbo srities dėstytojus, kurie dirba ir gali su studentais pasidalinti naudinga  praktine informacija.

Gabrielė yra baigusi individualios priežiūros profesinę kvalifikaciją ir šiuo metu studijas derina su darbu. Ji jau kurį laiką dirba Alytaus miesto socialinių paslaugų centre – dalyvauja Socialinių dirbtuvių projekte ir teikia pagalbą psichosocialinę bei intelekto negalią turintiems žmonėms.

Prakalbusi apie socialiniams darbuotojui būtinas charakterio savybes, Gabrielė pabrėžia, kad šios profesijos žmonėms būtina kantrybė, atsakingumas ir empatija.

„Iš savo paslaugų gavėjų dažnai girdžiu, kad socialinis darbuotojas yra tarsi kontrolierius. Aš tokiu atveju sakau, kad taip nėra, mes esame pagalbos įrankis, jūs tik naudokitės juo“, – visuomenėje vyraujančius stereotipus apie socialinius darbuotojus bando paneigti Gabrielė ir priduria, kad šios profesijos žmonių darbas yra emociškai sudėtingas. 

„Pasak mūsų dėstytojų, socialinio darbuotojo darbe vienas iš didžiausių rizikos veiksnių yra perdegimo sindromas, kai darbui atiduodamas 100 proc. labai greitai išdalini save ir paskui labai sunku save „susirinkti atgal“, nes realiai visuomet sukiesi strese, neigiamose emocijose ir pasipriešinime. Pasibaigus darbo valandoms, yra labai svarbu mokėti save „nusinulinti“, – teigia Gabrielė. 

Tačiau, kad ir koks sunkus socialinio darbuotojo darbas bebūtų,  atsisakyti jo Gabrielė jokiu būdu neketina ir kuria profesinius ateities planus – mergina  baigusi studijas norėtų dirbti tęsti darbą Alytaus miesto socialinių paslaugų centre, dirbti su psichosocialinio ar intelekto negalią turinčiais žmonėmis, o laikui bėgant savarankiškai alytiškiams teikti  naujas socialines paslaugas.

Inga: „Socialinis darbas – mano kelias“

Profesinių svajonių turi ir dar viena Kauno kolegijos Alytaus fakultete socialinio darbo studijas pasirinkusi antrakursė Inga Dapkūnienė. Ateityje moteris norėtų Alytaus regione teikti profesionalią pagalbą priklausomybių turintiems žmonėms ir jų artimiesiems.  

Siekdama įgyvendinti šią svajonę, Inga prieš keletą savaičių pradėjo dar vienas studijas – Kauno priklausomybių ligų specialistų institute. Gruodį ji turėtų įgyti priklausomybių konsultantės kvalifikaciją. Tad baigusi socialinio darbo studijas, Inga norėtų savo žinias ir gebėjimus pritaikyti dirbdama šioje srityje bei žingsnis po žingsnio artėti prie savo svajonės įgyvendinimo.

„Aš tiesiog pajutau, kad socialinis darbas yra mano kelias. Ne vienerius metus teikiu pagalbą žmonėms, kurie turi įvairių gyvenimiškų problemų, ypač su priklausomybėmis, ir matau tame prasmę“, – paklausta, kodėl pasirinko socialinio darbo studijas kolegijoje, teigia Inga. 

Moteris prisipažįsta, kad kur studijuoti socialinį darbą ilgai nesvarstė – pasirinkimą lėmė patogi studijų vieta.

„Vos įstojusi į kolegiją degiau noru studijuoti. Aišku, buvo šiek tiek jaudulio, tačiau buvau tvirtai apsisprendusi ir labai drąsiai žengiau per kolegijos slenkstį – man nebuvo nieko baisaus ar netikėto“, – prisimena Inga.

Šis ryžtas, panašu, neblėso ir prasidėjus studijoms. Anot moters, mokslai Alytaus fakultete pateisino jos lūkesčius. „Studijuodama kolegijoje įgijau ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. Paskaitų metu analizuojame įvairias gyvenimiškas situacijas, o toks mokymosi būdas mane maloniai stebina. Smagu, kad paskaitose daug dėmesio skiriama praktiniam žinių pritaikymui“, – pasakoja Inga.

Studijuoti Kauno kolegijos Alytaus fakultete Inga pradėjo būdama bedarbė. „Tai kėlė  šiek tiek nerimo, bet vieną dieną kolegijos administracija ir krypties kuratorė pasiūlė man dalyvauti konferencijoje apie priklausomybes. Po šios konferencijos aš sulaukiau skambučio su pasiūlymu Alytaus miesto bendruomenės centre dirbti jaunimo darbuotoja“, – savo sėkmės istorija dalijasi Inga.

Pradžia darbe nebuvo lengva, anot moters,  jaunuoliai pirmosiomis dienomis  tarsi tikrino ribas ir ją kaip darbuotoją. Po kurio laiko situacija pasikeitė. „Jaunuoliai priprato prie manęs. Iš pradžių jie ateidavo tik pasėdėti ir pabūti nematomais, o vėliau ėmė rašyti man žinutes klausdami, kada aš būsiu viena, nes nori ateiti pasikalbėti. Pabendravus su jaunuoliais, paaiškėjo, kad po labai aktyviais ar kartais agresyviais vaikais slepiasi labai šilti ir geri žmonės. Džiaugiuosi, kad įgavau vaikų pasitikėjimą ir kad jie šiandien ateina pasikalbėti“, – šypsosi Inga.

Arminas: „Studijos bei darbas sustiprino mane emociškai“

Nors socialinis darbas dažnai laikomas moteriška profesija, kartais jį renkasi ir vyrai. Remiantis statistika, Lietuvoje vyrai užima maždaug 5–10 proc. visų socialinio darbuotojo pozicijų. Tarp jų  – ir Kauno kolegijos Alytaus fakulteto studentas Arminas Balsys.

„Esu studijavęs Verslo administravimą užsienyje, bet gyvenimas pasuko kita linkme ir teko grįžti į Lietuvą. Sugrįžęs išmėginau daug specialybių, bet tik ši įtraukė mane kaip vyruką siekti kažko daugiau, atverti visiškai naują gyvenimo lapą. Nuo pat įsidarbinimo pradžios vadovė vis užsimindavo, kad pagalvočiau apie studijas, nes mane mato kaip socialinį darbuotoją. Ir tai tikrai padarė didžiausią įtaką šiam sprendimui. Manau, kai yra tinkamas palaikymas ir motyvacija, žmogus gali viską. Vienas lauke ne karys“, – pasakoja Arminas ir prisipažįsta net pats nesitikėjęs, kad taip greitai, kaip pats teigia, „stvers jautį už ragų“ ir pradės studijuoti socialinį darbą. 

„Nemeluosiu, darbą derinti su studijomis – sunku, bet viskas įmanoma, reikia tartis, o ne bartis“, – priduria individualios priežiūros darbuotoju dirbantis Arminas.

Antrojo kurso studentas pirmiausiai pradėjo dirbti socialinį darbą, o vėliau jį studijuoti, tad, anot jo, norėjosi daugiau sužinoti apie pasirinktą profesiją. 

„Turėjau laisvą penktadienį, kurio metu lankiau savo močiutę Alytuje, ir per radiją išgirdau apie socialinio darbo studijas Alytaus fakultete. Užsukau pasiteirauti dėl kainų, sąlygų ir panašiai. Atitikau visus reikalavimus. Taip tapau studentu“, – prisimena Arminas.

Pasak jo, studijos jam tarsi kvalifikacijos kėlimas, norint tapti savo srities specialistu. Arminas prisipažįsta pradėjęs studijuoti įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. „Supratau, kad mano priimami sprendimai ne iš piršto laužti ir viskam yra paaiškinimas“, – priduria antrakursis.

Studijuodamas Kauno kolegijos Alytaus fakultete, Arminas tikisi  susipažinti su naujais metodais bei pagilinti socialinio darbo žinias, juk šis darbas – ne iš lengvųjų, kiekviena diena kupina iššūkių.

„Tobulų žmonių nėra, visi mes darome klaidas. Studijos nekeičia požiūrio į žmogų, jos tik gilina žinias, kaip suprasti žmogų. Visi mes turime pliusų ir minusų. Studijos gal labiau sustiprina požiūrį apie save, koks tu pats ir kuo tu galėtum būti. Aš asmeniškai kitą žmogų įsivaizduoju kaip didelį klaustuką, juk pagalbos prašymas taip pat dažniausiai prasideda klausimu“, – teigia Arminas.

Nepaisant to, kad socialinio darbuotojo darbas nėra lengvas, Arminas džiaugiasi studijų krypties pasirinkimu ir veikla, kuria užsiima.

„Manau, kaip tik šios studijos bei darbas sustiprino mane emociškai. Dar nė viename darbe, o jų esu išbandęs ne vieną, nesusilaukiau tiek palaikymo, dėkingumo, nuoširdumo. Žinoma, diena dienai nelygi, viena sunkesnė – kita lengvesnė“, – priduria Arminas.

Prakalbus apie ateitį antrakursis atvirauja apie ją kol kas negalvojantis. „Kiekviena diena – iššūkis, tas nežinojimas, kokių veiksmų reikės imtis pravėrus duris, motyvuoja tobulėti, kad būčiau pasirengęs viskam“, – teigia Arminas ir paklaustas apie svajones pasidalija amerikiečių filosofo mintimi: „ Gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas“. Tad panašu – laikas parodys, kur ta kelionė Arminą nuves.

Komunikacijos skyriaus informacija