Jūsų asmens duomenų valdymas.

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų politika.


„Draugystė veža“. Atrasti, pajusti ir draugauti galima tik širdimi!

2020 02 04

LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas socialinis projektas „Draugystė veža“ baigia atrankines keliones po Lietuvą ir supažindina su paskutinėmis dalyvių poromis. Laukia svarbiausias etapas – išrinkti tris laimėtojų poras balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis. Poros nugalėtojos bus paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Tuomet ir paaiškės, kurie laimingieji gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“!
Pasak projekto įkūrėjos ir „sielos“ Žydrės Gedrimaitės, šiais metais iš viso nuvažiuota apie 2500 kilometrų, aplankyti 6 miestai ir rajonai, sutikta daug žmonių atviromis širdimis. O tai, kas nutiko paskutinėje simbolinėje kelionėje, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais, perteikti vaizdais. Turbūt galima tik pajusti. Viena aišku, kad tarp dalyvių užsimezgė protu nepaaiškinamas, jokiems visatos dėsniams nepaklūstantis ryšys. Tikra, jaudinanti draugystė. 
Tai kokios tos – paskutinės atrankų poros? Ir ką dalyviai  atrado Alytaus krašte?
Jelena Grigaitė ir Jelena Kaznachejeva. Šias moteris sieja laiko patikrinta draugystė – ji prasidėjo prieš 30 metų mokyklos suole. Draugės juokauja, jog tarp jų beveik nėra skirtumų – tik tai, kad viena gali užlipti laiptais, kita – ne. Jelena G. jau 17 metų serga raumenų distrofija arba miopatija, juda neįgaliojo vežimėliu.  „Tuo metu, kai sužinojau apie ligą, buvo labai sunku susitaikyti su negalia, priimti save kitokią. Nenorėjau nieko daryti, sėdėjau namuose, atsiribojau nuo pasaulio. Man labai pasisekė, kad turiu tokią nuostabią draugę, kuri labai man padeda. Ji – mano šypsena, mano juokas, kultūros programa“, – pasakoja Jelena G.  „O aš labai džiaugiuosi, kad turiu draugę, kuriai visada galiu išsipasakoti. Jelena yra labai savarankiška. Daug metų ji slaugo gulinčią mamą. O juk daugelis sveikųjų to nedaro. Didžiausias neįgalumas yra abejingumas. Jis – užkrečiamas. Sveikieji turėtų kuo daugiau galvoti apie tuos, kuriems reikia jų pagalbos.  O kartu galima padaryti labai daug“, – atvirauja Jelena K. Draugės svajoja aplankyti gražiausius Italijos miestus – Veneciją, Romą, Florenciją ir Milaną. Jos smagiai leidžia laiką kartu – eina į kultūros renginius, koncertus, teatrą ir t.t. Jelena G. mano, kad dalyvavimas projekte paskatino ją išeiti iš komforto zonos, labiau pasitikėti savimi, padėjo susirasti naujų draugų. Ir, svarbiausia, įrodyti, kad negalia netrukdo įdomiai ir aktyviai gyventi. O Jelena K. dėkoja organizatoriams už iniciatyvą, gerumą ir nuoširdų norą padėti kitiems. Abi Jelenos tiki, kad gali laimėti projektą, nes jų draugystė „veža“ tikrai ilgai. Kartu jos nori patirti naujų įspūdžių, stebėti Nyderlanduose „Euroviziją“ ir iš ten perduoti visiems linkėjimus.
Audrius Lukšys ir Giedrė Kisielienė. Audrius nuo gimimo turi stuburo išvaržą, dėl kurios judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu. Giedrė – Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotoja. Draugai susipažino 2012–2013 m. Marijampolės jaunimo organizacijos bendrose veiklose. Dabar yra labai geri draugai ir didžiuojasi savo draugyste. Abu svajoja apie klestinčią Marijampolę, kurioje būtų sukurtos idealios sąlygos judėjimo negalią turintiems žmonėms, kad būtų paprasta judėti šaligatviais, patekti į valstybines įstaigas, kavines, kultūros įstaigas. Giedrė labai džiaugiasi, kad projektas „Draugystė veža“ supažindina visuomenę su „kitokiais“ žmonėmis. Ji taip pat labai stengiasi, kad Audrius būtų matomas. Abu yra aktyvūs, žingeidūs, kartu dalyvauja „Marijampolės bėgime“, lankosi įvairiuose kultūros renginiuose. Antradieniai – tai šventos draugų susitikimo dienos. Tada jie lankosi kavinėse, eina pasivaikščioti, švenčia gimtadienius, aptaria įvairius gyvenimo siekius, tikslus. Abu yra kuklūs žmonės, labai vertina tai, ką turi, džiaugtųsi už bet kurią draugų porą, kuri laimėtų kelionę į Nyderlandus. Jeigu tai būtų jie – priimtų kaip didžiulę draugystės dovaną. „Tegul mūsų draugystė veža toli!“ – juokiasi Giedrė.
Edmundas Veselovas ir Svetlana Veselova. Edmundui – 22 metai, jis turi autizmo spektro sutrikimą. Svetlana – jo mama. Nors projekto taisyklės neleidžia dalyvauti giminių porai, bet Edmundui ir Jelenai buvo padaryta išimtis (be teisės varžytis dėl pagrindinio prizo). Nes Edmundas niekada nebuvo jokioje kelionėje, neturėjo draugo ir labai labai nori jį susirasti. Tik tiek. Nors vaikino negalia yra labai sunki, tėvai visada stengėsi ji lavinti, pratinti prie bendruomeninio gyvenimo. Namuose vaikinas išneša šiukšles, atneša namo malkų, padeda tėčiui užkurti židinį. Jis atsakingas už šuns šėrimą – tėvai jį nupirko norėdami padėti sūnui nugalėti šunų baimę. Svetlana sako, kad sūnus yra tarsi veidrodis. Jis atspindi kiekvieno emocijas. Į teigiamą bendravimą atsako teigiamu elgesiu, į neigiamą – neigiamu. Dėl to bendrauti su juo reikia išmokti. Išmokyti Edmundą rišliai pasakyti pirmąjį 6–7 žodžių sakinį mamai  pavyko tik tuomet, kai jam sukako beveik 18 metų. Vaikinas taip, kaip sugebėjo, mokėsi ir baigė mokyklą. Tačiau tai buvo labai sudėtingas laikas, jis jautėsi vienišas, niekas su juo nedraugavo. Svetlana labai norėjo, kad sūnus dalyvautų „Draugystė veža“ projekte, galbūt susirastų draugą, ir kad mama jo gyvenime dalyvautų vis mažiau. Tik atvykus į Alytų, Edmundas padavė Žydrei laišką, kuriame klausė: „Kas bus mano draugas?“ Ir kvietė į svečius Druskininkuose. Vaikinas draugus rinkosi pats – „matavosi kėdę“ prie kiekvieno, jaukinosi. Svetlana šios kelionės metu jautėsi labai laiminga, nes tiesiog nepažino savo sūnaus. Jis nurimo, buvo linksmas, pamiršo jį kamuojančias baimes. Nors bijo aukščio, tačiau ant aukščiausio Lietuvoje tilto džiūgavo, bėgiojo ir padėjo kitiems stumti vežimėlius. Nors niekada nevažiuoja liftu – su naujaisiais draugais tai padarė. Filmuojant reportažą Edmundas pasakė, kad žmonės yra geri ir su pasididžiavimu tarė kiekvieno naujai atrasto draugo vardą. Džiaugėsi jų prisilietimais, net rado panašumų (vienodas barzdas) ir turbūt pirmą kartą iš svetimų žmonių, ne šeimos, išgirdo tiek nuostabių žodžių apie save: gražus, mielas, geras, linksmas, rūpestingas, atidus, draugiškas... Jo švytinčios akys liudijo tai, kad šio suaugusio vaiko gyvenime pirmą kartą per 22 metus įvyko tikras stebuklas, iki sielos gelmių supurtęs visus dalyvius. Palikęs jų širdyse gilią, neištrinamą žymę: „Draugystė veža. Aš turiu daug draugų. Žmonės yra geri... “

Taigi šių gerų žmonių kompanija patraukė  į Alytų. 

Alytus dar vadinamas Baltosios rožės miestu, tad nenuostabu, kad lankytinas objektas buvo Alytaus simboliu vadinamas Baltosios rožės tiltas. Nuo tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Tilto prieigose pastatyta rožių širdelė iš nerūdijančio plieno, ant kurio įsimylėjėliai kabina meilės spyneles. Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje galima išmatuoti savo meilę. Ant jo kas 40 metrų yra šešios žymos – ties jomis aprašyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios vietos. „Draugystė veža“ kompanija dėkoja Alytaus turizmo informacijos centro gidei Birutei Malaškevičiūtei už įdomią kelionę! Tai ji papasakojo, kad Alytaus pavadinimas kilo iš meilės istorijos, kai kunigaikštis Alyta įsimylėjo vaidilutę Mirgrausėlę. Žuvus kunigaikščiui ji verkė 7 dienas ir 7 naktis. Iš jos ašarų pradėjo tekėti upelis, žmonės, žinodami, kodėl ji verkė, upelį pavadino Alytupiu, o šalia įsikūrusį miestą – Alytumi!
Kita keliauninkų aplankyta vieta – Antano Jonyno memorialinis muziejus. Tai pirmasis muziejus Lietuvoje, atidarytas po Kovo 11 – osios akto. Tai namai, kuriuose prabėgo poeto, rašytojo, Lietuvos aklųjų draugijos organizatoriaus vaikystė ir paauglystė. Muziejų 1988 m. įsteigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga. Jaukius namus 1928 m. pastatė rašytojo tėvas Ignas Jonynas. Antanas Jonynas šiuose namuose gyveno iki skaudaus savo gyvenimo lūžio – apakimo. 1941 m. išvyko mokytis į Kauno aklųjų institutą, vėliau namo sugrįždavo tik vasaroti. Čia saugomi poeto daiktai, rankraščiai, nuotraukos, paliktas autentiškas XX a. 3 dešimt. alytiškio kambario interjeras. Nors šioje kelionėje „draugiečių“ komandoje nebuvo nei vieno neregio, tačiau dalyviai džiaugėsi, kad  apsilankė šiame muziejuje  ir rašė Brailio raštu! Ypatingai visi dėkoja muziejaus kolektyvui už šiltą priėmimą, jautrumą, greitą aplinkos pritaikymą turintiems judėjimo negalią (per keletą laiptelių buvo patiestos lentos, leidusios į seną muziejų įriedėti ir su ratukais)! Ačiū, už Jūsų didelę širdį!
Po skanios vakarienės „Sename name“ keliautojų laukė neeilinis įvykis – jie dalyvavo labdaros-paramos koncerte Alytaus teatre „Matyti galima tik širdimi“, skirtame paremti su akies vėžiu (retinoblastoma) kovojančiam mažam berniukui Adrijui ir vilties bei ryžto išgydyti sūnų neprarandantiems, regėjimo negalią turintiems tėvams – Deimantei ir Nerijui Jasiams. 
Po nuostabių emocijų, džiaugsmo ašarų ir nepamirštamų įspūdžių kupino vakaro pavargusi, bet laiminga projekto dalyvių kompanija atvyko ilsėtis į šimtamečių miškų apsuptyje įsikūrusį viešbutį „Harmony Park“.  Milžiniškame 200 ha plote „draugiečiams“ visiškai apsisuko galvos ir jie ...pasiklydo. Jei ne viešbučio darbuotojų pagalba – gal savo vilos būtų ir neradę.  Todėl yra labai dėkingi personalui už kantrybę, paslaugumą, malonų bendravimą ir nepaprastai skanius pusryčius kitos dienos rytą! 
Antroji kelionės diena prasidėjo Alytaus profesinio rengimo centre. Tai – atviras, žmogiškąsias vertybes puoselėjantis, turintis aiškius tikslus ir efektyvius integracinius ryšius, bendradarbiaujantis tarptautinėje erdvėje, stebintis ir analizuojantis savo veiklą ir besikeičiančią aplinką, atnaujinantis ir papildantis ugdymo procesą, absolventams suteikiantis gerą išsilavinimo lygį profesinio rengimo centras. Kad tai nėra tik skambūs ir tušti žodžiai įsitikino ir projekto dalyviai papietavę centre esančioje neįgaliųjų kepyklėlėje. Ji atidaryta įgyvendinant projektą „Konditerijos dirbtuvės „Neįgaliųjų laisvė veikti“. Idėjai pasiteisinus, kepyklėlė sėkmingai veikia iki dabar. Kai kurių kepyklėlėje dirbančiųjų negalia – labai sunki, jų darbingumas – vos trisdešimt procentų, tačiau jiems tai netrukdo užsiimti mėgstamais darbais. „Draugiečiai“ skanavo nuostabių pyragėlių, džiaugėsi puikiais centro mokytojų ir mokinių gamintais pietumis, maloniu aptarnavimu. Už šiltą priėmimą ir kilnius darbus projekto keliautojų komanda dėkoja centro direktoriui Vytautui Zubrui ir visam kolektyvui!
Paskutinioji  aplankyta vieta – Alytaus kraštotyros muziejus, miesto inteligentų iniciatyva įkurtas 1928 m. Šiandien jame saugoma beveik 100 tūkst. eksponatų – tai istorinė, etnografinė ir archeologinė medžiaga, atkeliavusi į muziejaus fondus iš visų Pietų Lietuvos rajonų. Modernios ir interaktyvios ekspozicijos išradingai pasakoja krašto istoriją. Alytaus kraštotyros muziejui priklauso ir keletas filialų. Muziejuje vyksta edukaciniai užėmimai mokiniams ir suaugusiems. Už šia edukaciją „draugiečiai“ nuoširdžiai dėkoja muziejininkei Gitai Jakučionienei.
Baigėsi paskutinė projekto „Draugystė Veža“ 2020 atrankinė kelionė... Kaip visada – įspūdžių, patirčių, emocijų, pamokų kupina kelionė... Dalyviai tiki tuo, kad susitiks, bendraus, draugaus ir pasibaigus projektui! 
Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais–ketvirtadieniais  portale www.lrt.lt ir penktadieniais – LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
Iniciatyvos „Draugystė veža“ organizatoriai: VšĮ „Turizmo plėtros institutas“, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.  Ištikimi akcijos draugai: Superkelionės.lt ir BSS grupė. Valymo paslaugos, Star project LT, Socialinis taksi, Alytaus miesto savivaldybė, Alytaus turizmo informacijos, Pivašiūnų amatų centras, Pivašiūnų parapija, Alytaus teatras, Soroptimist international – Alytus club, Harmony Park, Alytaus Profesinio rengimo centras, Alytaus kraštotyros muziejus, LRT!

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/

Teksto autorė Indrė Radžiukynienė
 

Dalintis:
Paskutinė atnaujinimo data: 2020-02-04