Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Susipažinkite su slapukų politika.
Skeptikai Valentino dieną dažnai vadina išgalvota švente, tačiau tai nėra tiesa – ji turi savo ilgametę istoriją.
Labiausiai paplitusioje legendoje pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, kuris išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti, nes tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II - asis siekė, kad imperiją gintų kuo didesnė kariuomenė. Jis buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, kadangi manė, jog šeimos vyras negali būti geras karys.
Klaudijus II - asis, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė ir uždarė į kalėjimą, kur 269 m. vasario 14 d. Valentinas buvo nubaustas mirtimi. Po kiek laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.
( V. Bigaila)
Sausio 14 d. Alytaus kraštotyros muziejaus direktorės Audronės Jakunskienės kvietimu gausus Putinų gimnazijos III – IV klasių mokinių būrys dalyvavo virtualioje pamokoje. Iš Kraštotyros muziejaus buvo pristatyta paroda „ Meilės laiškai“ (pristatė parodos autorės - muziejininkės Deimantė Aidukaitė – Mikelionienė ir Dovilė Balčiūnaitė - Svirskė).
Šioje parodoje pateiktas Konstantino Baliukevičiaus - Rainio laiškas, rašytas 1945 m. gegužės 25 d. į Sibirą mylimai merginai Violetai Smailytei, kuri du kartus buvo ištremta. Tada laiško autorius dirbo mokytoju Dauguose, o 1951 m. vasario 15 d. žuvo – buvo Lietuvos partizanas. Šiems vaikystės draugams susitikti daugiau neteko – juos išskyrė žiaurus likimas. Taip pat susipažįstame su I – osios Nepriklausomos Lietuvos ulono Jono Lisausko nuo Alovės, iš Slabadėlės kaimo, ir Onos Miškauskaitės, kurią veda 1935 m. rugsėjo 10 d., laiškais. Žuvus vyrui, nuo 1944 m. Onutė užaugino du sūnus, iki pat mirties (1999 m.) pasirinko našlės dalią. Muziejus turi su šiais vardais susijusius 15 laiškų. Dar fonduose saugomas 1928m. iš vadovėlio perrašytas Salomėjos Žemaitytės laiškas Antanui. Įdomiausia, kad meilės laiško autorė buvo beveik beraštė. Kaip kas mokėjo, išmanė, taip ir beldėsi į širdį.
(V. Bigaila)
Laiškus rašome ... gauname ... skaitome ...
Laiškai, laiškai, laiškeliai... Atvirukai, žinutės telefone, elektroniniai laiškai, messinger ir... Ir visi jie susiję su meile. ,, Aš visada tau rašysiu “, - taip pradedamas ne vienas meilės laiškas. Jis būna išsiunčiamas arba taip ir lieka tik parašytas, kartais tai prisipažinimas, kartais tai atsisveikinimas, o kartais tai istorinis dokumentas. Laiškų rašymo ištakos siekia raštijos pradžią. Laiškus rašė dar senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai. Tarp jų autorių visuomet buvo vyrų ir mažesnis ar didesnis skaičius moterų, bet aišku viena, kad lietuviškoji vyrų ir moterų laiškų rašymo patirtis - sudėtinė europinės epistoliarijos dalis.
Mielas skaitytojau, ar žinojai, kad vienas vertingiausių ir unikaliausių laiškų - tai Barboros Radvilaitės (apie 1520-1551) laiškai jos mylimam vyrui Žygimantui Augustui. Išlavintas ir įgudęs Barboros Radvilaitės braižas ar Žygimanto Augusto 1549 m. dovana - sidabrinė, 36 auksinus kainuojanti rašalinė - rodo, kad karalienė rasdavo laiko ir turėjo noro prisėsti prie rašomojo stalo. Turinio atžvilgiu išlikę Radvilaitės laiškai nėra labai informatyvūs. Laiškuose Žygimantui Augustui ji viską siejo su meile vyrui - nuolat rūpinosi dėl jo sveikatos, siuntė mielas dovanėles, dėkojo už prielankumo pareiškimus, prašė jos nepamiršti: ,, Šviesiausiasis Maloningasis Karaliau, Jūsų Karališkoji Malonybe! Nuolankiai prašau savo maloningąjį poną, kad Jūsų Karališkoji Malonybė teiktųsi savo laišku man pranešti tikslų savo atvažiavimo, kurio aš laukiu kaip sielos išgelbėjimo po mirties, laiką.“
Atidusis skaitytojau, ar žinojai, kad literatūros pamokose mokykloje nagrinėjama Žemaitės kūryba, jos kūriniai ,, Marti“, ,, Petras Kurmelis“, bet pamiršti prozininkės Konstantinui Petrauskui rašyti laiškai, kurie turėjo įtikinti jaunuolį ar jaunuolę, kad meilei amžius nesvarbus. Jos dramatiška meilės istorija prasidėjo, kai 1898 metais mirus vyrui Laurynui, visą ūkelį palikusi dukterims (ji užaugino 4 dukteris ir 2 sūnus, viena dukra mirė kūdikystėje), iškeliavo tarnauti į G. Petkevičaitės-Bitės dvarelį Puziniškyje (dabar Panevėžio rajonas). Ten slaugė senąjį Petkevičių. Puziniškio dvarelyje ji susipažino su ten ūkvedžiu dirbusiu K. Petrausku. „Jam tuo metu buvo 32, jai – apie 60 metų. Jie vienas kitam patiko, vienas kitą pamilo“, – pasakoja A. Ruseckaitė biografiniame romane „Žemaitės paslaptis“. Kartą iš Joniškėlio pasisvečiavusi pas mamą anūkė Elzė Žemaitei parvežė Konstantino perduotą siuntinuką. Jame – gražios nosinaitės ir žiedelis. Paskui Julija mylimajam parašė: „…kai žiedas ant piršto, o nosinis kišenėje, jaučiu vis greta turinti Tamstą, kiekvienoje valandoje matau, šneku, myliu, spaudžiu, glamonėju…“
O dar reikia, kad žinotum apie didįjį Lietuvos menininką M. K. Čiurlionį ir jo laiškus mylimajai Sofijai, vėliau tapusiai žmona, apie anksti žuvusį poetą Vytautą Mačernį ir jo laiškus studijų draugei ir mylimajai Bronei Vildžiūnaitei, apie graudaus likimo poetą Paulių Širvį, nors vieną istoriją jo laiško, kuris mylimosios A. Ž. taip ir nepasiekė, bet laiške esantis eilėraštis „Tau...“ („ Nelaimei ar laimei tave pažinau...“) virto daina. Tai jau vyriškųjų laiškų patirtis.
Ir mes jau turime savo patirtį. Rašau ,, mes“- tai aš ir mano mokiniai. Tiksliai įvardinu knygą-,, Rankvedis laiškams rašyti“, Kaunas, 1920. Ja naudojosi IV b klasės mokiniai rašydami savo laiškus mylimiesiems.
Irena Sakalauskienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė
Mano mylimoji!
Jau labai seniai aš rengiausi Tau parašyti, bet tarnybos aplinkybės ir laiko stygius neleido man to padaryti.
Sunkus yra mano, kaip kareivio, likimas, bet jis lengvai pergyvenamas, kuomet žinai, kad tai visa daroma artimų ir mylimų ypatų apsaugojimui, tėvynės labui. Dažnai apsilanko mintys apie tą laiką, kuomet pasibaigs mano tarnystė ir teks grįžti namo. Kaip aš būsiu laimingas, kuomet galėsiu priglausti Tave prie krūtinės, bučiuoti Tavo lūputes ir gerėtis Tavosiomis akutėmis. Pameni, kaip Tu atsisveikindama prižadėjai būti man ištikima ir laukti manęs parvykstant. Tu ir dabar laikaisi to pažado, tiesa? Kad tik greičiau užsibaigtų toji tarnyba! Kaip būtų malonu pavirsti sakalu, atlėkti Tavo darželin ir rasti Tave ten rūteles belaistančią. Bet budri kareivio tarnyba neleidžia to padaryti. Bet jau neilgai liko laukti. Dar truputį kantrybės, ištvermės ir mums prašvis laimės saulutė.
Myliu, Justas.
Numylėtoji, mano Žemyna!
Žvelgdamas į mėnesieną, kurią supa žvaigždžių lietus, aš nenustoju galvoti apie mus, apie mūsų retus, bet įsimintinus susitikimus.
Prisimenu tuos momentus, kai mums užtekdavo vieno susitikimo, kartais vieno trumpo momento, kad pamirštume visas gyvenimo nuoskaudas, slegiančias mūsų kasdienybę. Tais momentais mes pamiršdavome visus aplinkinius, esančius aplink mus, nes tomis akimirkomis svarbiausi šiame pasaulyje būdavome mes! Mes kalbėdavome apie svajones lyg maži, laimingi vaikai, kurie negalvoja apie jokius sunkumus kelyje.
Aš prisimenu tą momentą, kai buvome pajūryje ir stebėjome saulėlydį... Mes tylėjome... Nes tylėdami ir žvelgdami į vienas kito akis, mes pasakydavom tiek daug...
Aš seniai rengiausi parašyti tau tai, ko negalėjau pasakyti susitikus, nes nedrąsumas ir jausmų virtinė surišdavo man lūpas. Aš Tave myliu ir norėčiau kartu su tavimi mokytis tobulai džiaugtis ateitimi. Ar sutiktum sujungti savo likimą su manuoju?
Tave mylintis Ignas
2020 m. rugpjūčio 10 d.
Ir dar vienas laiškas - Gretos. Šiandienos laiškas. Jis be kreipinio, sunku rašyti, kai myli, bet pavyzdžio - ,, rankvedžio“ - nereikia. ( I. S.)
... ... ...
Nors šiuo metu gana sunku ir aplinkybės mums neleidžia susitikti, mes nuolat kalbame arba susirašinėjame. Tiesa, trūksta realaus, gyvo bendravimo, norėtųsi praleisti kiekvieną dieną kartu. Deja, mus atskyrė šis nelemtas karantinas. Bet mes nepasiduodame, kovojame dėl mūsų santykių, mūsų artumo kiekvieną akimirką, kad ir kas benutiktų. Dievinu mūsų santykius ir ne vien dėl malonių akimirkų, dievinu juos dėl mūsų santykių stiprybės. Kartais tarp mūsų atsiranda kivirčų, įvairiausių nesutarimų, bet niekada neiname miegoti susipykę - turbūt tai yra mūsų santykių stipriausia grandis. Kad ir kaip bebūtų sunku kalbėti, mes kalbame ir niekada neapleidžiame vienas kito. Didžiausios problemos galiausiai virsta šypsena veide.
Pamenu kiekvieną vakarą, praleistą atokiose vietose, kiekvieną tavo žvilgsnį, kiekvieną šiltą apkabinimą. Taip pat dažnai pagalvoju apie mūsų pirmuosius pasivaikščiojimus, kokie mes buvome nedrąsūs, kaip juokingai mes elgėmės, kaip nedrąsiai mane pirmą kartą apkabinai... Iš tiesų mūsų nedrąsūs santykiai virto ne į „įsimylėjėlių“, bet į „geriausių draugų“ tandemą. Per šiuos metus mes tapome geriausiais draugais ir pažinome vienas kitą taip, jog galime net žvilgsniais susikalbėti arba juoktis iki paryčių taip, kad net nesuprantame, ką patys sakome...
Šiuo metu tikrai neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs... Kokios nuobodžios dienos būtų be mūsų kvailų kalbų, be mūsų minčių. Gyvenimas ne tik taptų nuobodus, bet kas be tavęs mane taip suprastų ir palaikytų. Su kuo galėčiau kalbėti vidunaktį ir juoktis iš kvailiausių dalykų? Kad ir koks mano ar tavo charakteris, mes niekada nekalbėjome apie išsiskyrimą, turbūt net nebuvome apie tai užsiminę, tai- mums nesuvokiama.
Myliu už visa tai ir noriu padėkoti už tavąją kantrybę bei nejuokingus kvailus juokelius, kurie, kad ir keista, visad pralinksmina.
Greta
Dar vienas po kito ... (Jei mylėti, tai mylėti!).- V. B.
Meilės laiškas (anuometiniu stiliumi)
Mano mielasai Jonuk!
Žinau, kad nustebinsiu Tamstą savuoju laišku. Turiu tai pasakyti, nebegaliu to laikyti savyje - aš įsimylėjau Jus. Atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą, rankų netyčinį susilietimą ir tą akių kontaktą einant skirtingose kelio pusėse. Tamsta gal to ir nepastebėjote, bet aš kiekvieną tokią akimirką saugau savo širdyje. Ilgą laiką nedrįsau savo meilės pareikšti ir parodyti. Šiandien atėjo ta diena, kai visa turima meilė netelpa paprastos mergaitės širdyje ir turi iškilti lyg drugelis į viršų.
Jeigu tik Tamsta atsakytumėte man tuo pačiu, tai aš galėčiau padovanoti didžiausią ir brangiausią dovaną, kurią turiu. Ji būtų dovanojama iš visos širdies - tai pasiaukojimas. Aš savęs negailėčiau vien dėl Tamstos laimės, tikiuosi, priimsite mano dovaną. Labai atsiprašau už tokią drąsą ir jausmų nevaldymą. Tik šio mano pareiškimo nesupraskite klaidingai, nuoširdžiai Tamstą įsimylėjau nuo žemės iki dangaus. Rašau tai, ką mano širdis nori Jums pasakyti, o tik nuo Jūsų priklausys, ar mano jausmus priimsite ar atmesite
Pasilieku Tamstą gerbianti ir širdingai mylinti Ema .
Mielas Pauliau,
norėčiau atsiprašyti už ilgą tylą. Bet noriu, kad žinotum, jog nuolatos galvoju apie tave ir tavo paskutinio laiško žodžius, kurie tikrai privertė susimąstyti bei pajusti kažką neįprasta ir ypatinga. Jau seniai norėjau tau atsakyti, tačiau neradau tinkamų žodžių, kurie galėtų apibūdinti mano jausmus tau.
Vis dar pamenu tą pirmą kartą, kai pamačiau tavo žavingas rudas akis, tavo šypseną, kuri pakerėjo mane, tavo balsą ir tuos pirmus žodžius, kurie skambėjo taip, lyg kas glostytų mano širdį. Vien tik pagalvojus, kad turėjai išvykti taip greitai, akyse susikaupia ašaros, sunku susilaikyti, kai žinau, kad esi taip toli, tačiau reikia džiaugtis, kad galima rašyti vienas kitam laiškus. Nors ir sunku rašyti įvairius dalykus nežiūrint tau į akis , tavęs neapkabinus ar nesuspaudus tavo švelnių rankų, tačiau vis tiek labai džiaugiuosi, kad galime palaikyti ryšį. Bet noriu, kad žinotum, jog visada turėsi vietą mano širdy ir visada lauksiu tavęs sugrįžtančio su plačia šypsena ir išplėstomis rankomis.
Na, manau, gana apie jausmus. Kaip tu laikais? Kaip tavo kelionė praėjo? Tikiuosi, nesulaukei jokių staigmenų ar netikėtumų, kurie tau sutrukdė eiti tavo ilgai lauktų svajonių link. Tikiuosi greitai gausi laišką ir kitame tavo laiške man viską papasakosi apie save bei savo naują gyvenimą.
Su meile, Viktorija
Ne, dar ne vienas bernelio jausmingas laiškelis savajai mergelei laukia Jūsų. Jeigu, gerbiamasis skaitytojau, kuris nors tekstas pasirodys perdėtai saldus ar dar kaip nors kitaip suregztas, nesijuokit, o įsivaizduokite, jog autorius amžių bėgsme sekdamas ar kopijuodamas, tobulindamas plunksną pasuko parodijos keliu. Tai va!
( V. B.)
Mano saule!
Mylimoji, mano širdies deive.
Aš kaip paukštis, pašautas strėlės,
Negaliu pamiršti tos mūsų nakties .
Širdis plaka, suspurda ir stoja,
Pagaunu save nekvėpuojant...
Rašau tau laišką, nes negaliu daugiau tylėti, noriu lėkti ir rėkti. Visam pasauliui pasakyti, kad tave myliu. Kaip ištverti savaitę be tavęs? Septynios dienos - tai visa amžinybė. Septynios naktys, šaltos, juodos naktys, atrodo, kad jos niekad nepraeis. Šį rytą, vos išaušus, nuėjau prie jūros, kur vaikščiojom abu. Širdis virpėjo palietus smėlį, kurį lietei ir tu. Akimirkai sustojus užsimerkiau, kad geriau prisiminčiau tavo juoką, tas kerinčias akis. Atsimeni? Miesto parke, po šimtamečiu ąžuolu ant medinio suoliuko, tave pirmą kartą apkabinau. Tada net pajudėti bijojau, kad nepabėgtum nuo manęs. Sužibo tavo akys kaip smaragdai, skruostai degė ugnimi. Laikiau tave už rankos, jos tokios švelnios kaip ir tu. Dabar aš gyvas tik tavim. Kur eičiau, vien tave matau. Kad ir ką daryčiau, mintimis darau tai su tavim. Tu mano mūza, tu mano įkvėpėja. Mano dienos liūdnos ir nykios, kartais ant savęs net pykstu, kad nieko dirbti negaliu .Jau praėjo kelios ilgos dienos ir dar ilgesnės naktys. Dabar skaičiuoju minutes, kad tik greičiau tave apkabinčiau ir jau niekad nepaleisčiau. Mano mylimoji, visas žvaigždes tau iš dangaus surinksiu ir po kojomis paklosiu, kad tau eiti pas mane būtų šviesu. Visus debesis kaip žaibas ištrankysiu, kad tik nepliauptų lietus. Saulės spindulius po visus kampučius padalinsiu, kad tik šilta tau būtų. Mano mylimoji, dėl tavęs aš viską padarysiu.
Mylimoji, mano širdies deive! Lauksiu tavęs parke ant suolelio.
Tavo M.
( P. S. Hm! Ar šiuolaikinė mergina suprastų ir priimtų tokiu stiliumi parašytą laišką? – V. B.).
Labas!
Rašau tau šį laišką, kad suprastum, kokia tu man esi svarbi.
Šio karantino metu, manau, turėčiau tiesiog ... leisti mintims klaidžioti. Pamatyti tave ir tavo gražius plaukus, ir tavo malonų, raminantį balsą. Ir pagalvok, ko aš iš tikrųjų noriu. Aš noriu būti priežastis, dėl ko tu ryte atsikeli iš lovos su šypsena, noriu tave matyti dienomis ir naktimis. Noriu būti tau kažkas, su kuo norėtum būti šalia ir kalbėtis tarpusavy, noriu būti tas, kuris nuoširdžiai domisi tavo gyvenimu ir pomėgiais. Aš noriu būti su tavimi, kai tau liūdna, kai tu žiūri patinkančią laidą apie sportą ar ką nors kita. Tąsyk apsikabinsiu tave, padėsiu galvą ant peties ir tiesiog ištirpsiu tavyje. Noriu pabučiuoti tavo saldžias lūpas. Noriu pabučiuoti tavo kakta, nosį ir rankas. Bet labiau nei noriu bučiuotis, noriu tik prisiglausti.
Kai matau tave šalia, tu atrodai tokia jauki, su savo sportinėmis kelnėmis ir megztuku. Tai tiesiog verčia mane vargti, kad būtum prispausta prie manęs, kai mes gulime ant sofos kartu susivėlę ir esame patys laimingiausi. Noriu pažinti giliausias tavo smegenų vietas. Kalbėtis kiekvienu tau įdomiu klausimu ir klausytis, ką turi man pasakyti. Noriu, kad pajustum, jog tavo sakomi dalykai yra svarbūs, kad jie yra svarbūs ne tik tau, bet ir man. Noriu, kad pajustum, jog tavo mintys saugios su manimi. Noriu, kad šeima būtum tik tu, o ne kas kitas. Tu turi tą kvapą, kuris siunčia atsipalaidavimą ir ramybę per mano kūną, o mano nerimo apimtas protas to siekia tarsi narkotiko. Tavo balsas yra švelnus ir mielas, ir moki aiškiai ir lengvai paaiškinti dalykus (ko aš pavydžiu).
Aš noriu būti tavo vaikinas, laimės šaltinis, petys, ant kurio gali verkti, ir palaikymas. Ir galbūt kada nors net tavo vyras. Nenoriu būti tavo viskas, bet noriu būti tau daug. Tiesiog tikiuosi, kad vieną dieną tu man leisi....
Nuo Matuko
Miela Patricija, rašau tau ši laišką, nes noriu tau kai ką pasakyti.
Savo gigantiška traukos jėga mėnulis visada traukia vandenyną, ir tada atrodo, kad jis jį paleidžia, bangos skuba atgal, ten, kur, atrodo, priklauso. Ramios jos atvyksta ir kelia savo gražų triukšmą, atspindi šviečiančią saulę ir išgeria visas ašaras, kurias debesys nori dovanoti, ir tada saulės atspindys tampa gelsvai raudonas, bangos pamažu vėl jaučiasi suplėšytos, ir taip vyksta kiekvieną dieną. Naktį vandenynas ir mėnulis vėl susitinka ir dalijasi savo meile blizgančiai šviesai ne tiek, kiek aš tave myliu. Bangos skuba aplinkui, žvilgantys spalvingi atspindžiai ir daugybė žvaigždžių, sekančių gražiausią meilės istoriją.
Motina gamta visada bylojo, kad žmonės atrodo nuobodūs palyginus su tuo, kaip aš tave myliu. Naudojant chemines reakcijas, sukeliančias fejerverkus danguje, kuriame visos žvaigždės jau šviečia taip ryškiai, nepakanka apibūdinti, kiek pašviesini mano širdį. Net saulės ryškumas niekada nebus lyginamas su juo. Nepamirškime apie šią šilumą. Tu manai, kad sudegsi būdama šalia jos, bet mano širdis jaučiasi sušilusi, kai esi mano gyvenime. Tai gali būti mintis, ar tavo tikroji siela užfiksuota gražiausiame apvalkale, kokį tik esu matęs, tavo kūnas - tavo egzistencija, meilės man apibrėžimas. Visi dilgčiojimo jausmai, kai tavo švelni oda liečiasi su manimi, sukelia meilės kupinas emocijas, kaip mėnulis pakelia jūrą.
O mieloji! Tavo švelnus balsas, juokas - aš išprotėjau nuo jo. Klausytis bangų, besitrankančių viena į kitą ,yra niekas. Viskas amžinai nebus taip švytinčiai gražu, kaip tu. Aš myliu tave labiau nei mėnulis myli vandenyną.
Tauris G.
Alytaus Putinų gimnazijos informacija
